Lietuva – sūrių šalis. Apie tai užsienio vizitų metu dažnai pasigiria mūsų šalies vadovai.
„Lietuviški sūriai ypač aukštos kokybės, galintys sudaryti konkurenciją bet kam pasaulyje”, – prieš keletą metų Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentui George’ui W.Bushui yra kalbėjęs Lietuvos vadovas Valdas Adamkus.
Tačiau garsiausio pasaulyje sūrio – itališko „Parmigiano Reggiano” gamintojai tokiems teiginiams vargu ar pritartų.
Šiomis dienomis paaiškėjo, jog Rokiškio parmezaną – lietuviškąją „Parmigiano Reggiano” kopiją – Lietuvos sūrių gurmanams gali tekti išbraukti iš atminties, o mūsų šalies restoranų virėjams – iš receptūrų.
Rokiškėnai užsitraukė Italijos sūrių karaliaus gamintojų nemalonę, galinčią pavirsti tarptautiniu sūrių karu.
Pirmiausia prašys gražiuoju
„Jokių mūsų sūrio – „Parmigiano Reggiano” – kopijų negali būti. Nei Rokiškyje, nei niekur kitur pasaulyje. Rokiškio parmezanas – tai neteisėta imitacija.
Todėl lietuviams teks šitaip pavadinto sūrio gamybą nutraukti arba sugalvoti kitą pavadinimą”, – „Lietuvos rytui” teigė „Parmigiano Reggiano” konsorciumo generalinis direktorius Leo Bartozzi.
Tarptautinio sūrių karo pradžia taps mandagus laiškas „Rokiškio sūriui” iš konsorciumo teisiniams interesams atstovaujančios advokatų kontoros. Italai prašys rokiškėnų per tam tikrą laiką nutraukti Rokiškio parmezano gamybą arba pakeisti gaminio pavadinimą.
„Kuo nusikalto Rokiškio parmezanas, kad jį reikėtų uždrausti?” – „Lietuvos rytas” paklausė konsorciumo atstovų.
„Viskas labai paprasta: šiam sūriui 1992 metais ES suteikė saugomos kilmės vietos nuorodą.
Parmidžanu arba parmezanu turi teisę vadintis tik nedideliame žemės lopinėlyje pagaminami sūriai – Parmos, Emilijos Redžo, Modenos, Mantujos provincijų dešiniajame Po upės krante ir Bolonijos provincijos kairiajame Reno upės krante”, – tvirtino konsorciumo spaudos tarnybos vadovas Igino Morini.
Visose kitose Italijos, juolab užsienio, teritorijose gaminami sūriai – tai jau nebe parmezanas, o nelegalios imitacijos.
„Galimas dalykas, kad jų skonis – neblogas, bet visiškai ne toks, kaip originalaus „Parmigiano Reggiano”, – tvirtino I.Morini.
Tradicijos – šimtametės
Apie Parmos sūrį (it. parmigiano – parmidžaną) sklinda legendos. Pirmasis jį aprašė Renesanso rašytojas Giovanni Boccaccio 1351 metais išleistame garsiajame savo kūrinyje „Dekameronas”.
Neseniai Genujoje istorikų aptiktas notarinis aktas rodo, kad pirmą kartą Parmos sūris (lot. caseus parmensis) paminėtas prieš 751 metus.
„Kova su parmidžano imitacijomis – tai ne šiaip atkaklus bandymas ginti prekės ženklą. Parmidžanas – tai mūsų gastronominės kultūros pasididžiavimas, mūsų istorija, savitumo ištakos. Ne veltui šį produktą viso pasaulio vartotojai praminė sūrių karaliumi”, – sakė I.Morini.
Daromas tik iš šviežio pieno
Šį sūrį gamina daugiau kaip 500 nedidelių artelių, išsimėčiusių tarp Parmos ir Bolonijos.
„Mūsiškis „Parmigiano Reggiano” – tai sunkaus rankų darbo bei tradicijų vaisius. Jis negaminamas, o daromas taip, kaip prieš kelis šimtmečius. Tai ir yra esminis skirtumas tarp „Parmigiano Reggiano” ir visų pramoninių jo imitacijų”, – tvirtino I.Morini.
Itališkam sūriui naudojamas tik šviežias vakarinio ir rytinio melžimo pienas. Vienam kilogramui sūrio pagaminti reikia 16 litrų pieno. ES specialistai nustatė, kad jis pasižymi unikalia mikrobiologine struktūra, kurią suteikia Reno ir Po pakrančių dobiliena.
Žiemą karvės šeriamos natūraliu, nefermentuotu pašaru.
Itališko sūrio gamyboje nenaudojami jokie pašaliniai ingredientai, išskyrus pieną, druską ir natūralų veršiuko skrandžio fermentą. Produktas brandinamas vidutiniškai dvejus metus, kai kuriais atvejais – net trejus.
Toks sūris turi ypatingą marmuro faktūrą, jo aromatas – itin švelnus, degustuojant atrodo, kad tirpsta burnoje.
Įdeda sintetinių priedų
Lietuviškas parmezanas, kaip ir kitos pramoninės itališko produkto imitacijos, yra gaminamas iš pasterizuoto pieno, todėl praranda dalį aromato.
Šis sūris brandinamas maždaug keturis mėnesius, gamyboje naudojami sintetiniai priedai.
Be to, vartotojų ir prekybininkų patogumui, šiam sūriui suteikiama visiškai kitokia forma: itališkas parmidžanas sveria nuo 28 iki 40 kilogramų, lietuviška kopija – apie 5 kilogramus. Tokio dydžio formoje sūrio brandinimo procesas vyksta visiškai kitaip.
Smarkiai skiriasi ir abiejų sūrių kainos: dvejus metus brandintas itališkas „Parmigiano Reggiano” parduodamas maždaug po 62-70 litų, lietuviškas – po 18 litų už kilogramą.
2001 metais šiam produktui Lietuvos pramonininkų asociacija suteikė „Lietuvos metų gaminio” titulą.
Vartotojai yra klaidinami
Parmos sūrininkai, praėjusiais metais pardavę „Parmigiano Reggiano” už 910 milijonų eurų (daugiau kaip 3 milijardus litų), negaili pinigų tarptautinėms byloms, kuriose atsakovais tampa legendinio sūrio falsifikatoriai.
„Tie, kurie gamina netikrą parmezaną, gerai žino, ką daro, – aiškino „Lietuvos rytui” vienos nedidelės „Parmigiano Reggiano” konsorciumui priklausančios sūrinės savininkas. – Suklaidinti garsaus pavadinimo, žmonės moka didelius pinigus už gastronominę klastotę”.
Ispanus ir olandus jau įveikė
„Kartais tenka kreiptis netgi į Strasbūro teismą, aukščiausias Europos Sąjungos institucijas”, – „Lietuvos rytui” teigė konsorciumo generalinis direktorius L.Bartozzi.
Ispanijoje prieš kurį laiką buvo pradėtos gaminti dešrelės, pavadintos „parmesan”.
Tačiau ES sprendimu prancūziškas „Parmigiano Reggiano” atitikmuo „parmesan”, kaip ir itališkas pavadinimas, gali būti suteiktas tik originaliam saugomos kilmės vietos produktui. Ispanai sutiko kitaip vadinti savo dešreles.
Panašus likimas ištiko ir olandiško tarkuoto sūrio „Parma” gamintojus.
Pavadinimą teko keisti netgi vienai italų bendrovei, kuri savo sūrius iš pasterizuoto pieno vadino „parmital”.
Šiuo metu „Parmigiano Reggiano” konsorciumas bylinėjasi su Vokietijos sūrių gamintojais, kurie norėtų žūtbūt savo gaminiams suteikti parmezano pavadinimą.
Turi sukaupę senų etikečių
„Rokiškio sūrio” gamybos direktorius Dalius Trumpa „Lietuvos rytui” tvirtino, kad jokio laiško ar įspėjimo įmonė iš italų kol kas negavo.
„Manau, kad šis triukšmas nereikalingas. Iš tiesų iki Lietuvos narystės ES mes gaminome Rokiškio parmezaną, bet jau nuo pernai šio sūrio taip nebevadiname.
ES normos leidžia mums baigti senas etiketes, todėl kur nors gal dar ir galima surasti tokio pavadinimo sūrių”, – sakė D.Trumpa.
Pasak verslininko, šis nesusipratimas panašus į putojančio vyno gamintojų, kurie iki Lietuvos narystės ES gamino „Sovetskoje šampanskoje”.
Rokiškėnai šį sūrį dabar Lietuvoje vadina „Rokiškio gojus”, užsienyje – „Goja”. „Taip, mes nurodome, kad tai – parmezano tipo sūris, bet tai nėra draudžiama”, – sakė „Rokiškio sūrio” gamybos direktorius.
Yra ir daugiau klastočių
Italijos „Parmigiano Reggiano” konsorciumo pretenzijos bendrovei dėl neteisėtos imitacijos gali tapti skaudžiu smūgiu visai Lietuvos sūrių pramonei.
Po to, kai bus nutraukta nelegali parmezano gamyba, galimas dalykas, ateis eilė ir kitiems falsifikatams. Jų pilni prekybos centrų šaldytuvai: gouda, ementalis, modzarela, feta, bri sūriai, Tiuringijos dešrelės ir daugybė kitų vadinamųjų lietuviškų produktų – ne kas kita, kaip užsienio šalių kulinarinio paveldo klastotės.
Minėtų olandiškų, itališkų, vokiškų, graikiškų skanėstų pavadinimus saugo Europos Bendrijos nuorodos, ginančios kilmę ir pavadinimą, tradicinius gamybos metodus.
Užsienietiškus produktus gaminančios Lietuvos bendrovės žino, kad apgaudinėja vartotojus.
Apie tai įspėja Lietuvos žemės ūkio ministerijos tinklalapis: „Savaime suprantama, kad, būdami ES nariai, privalėsime vykdyti jau įregistruotų nuorodų apsaugą, ir mūsų šalyje nebus galima gaminti ir prekiauti produktais, neteisėtai paženklintais nuorodomis ar pavadinimais”.
Paulius Jurkevičius