Kur dabar Hitlerio vaikai?

Kaip žinoma, Hitleris su savo sugyventine Eva Braun vaikų neturėjo. Tačiau pasaulio spauda štai jau 60 metų vis kelia klausimą: ar tikrai fiureris nepaliko jų „kam nors?”. Gal jie ir šiandien tebegyvena?

Pasirodo, toks klausimas visai pagrįstas.

Ericho Rungės liudijimas

Šia tema prieš trejetą metų pasaulį apskriejo sensacija – atviras buvusio SS oberleitenanto, gyvenusio Ispanijoje, Ericho Rungės pasakojimas.

Jis tikino, kad šiuo metu pasaulyje gyvena dešimtys Hitlerio sūnų ir dukterų, kurie apie savo kilmę bei tėvą net nenutuokia. Gali būti, kad kas nors iš jų atsidūrė vienos ar kitos Europos šalies valdžioje…

Visi tie vaikai pasaulį išvydo po dirbtinio moterų apvaisinimo Hitlerio sperma.

Praėjus metams po šios žinios paviešinimo, Erichas Rungė staigiai mirė nuo infarkto…

Patvirtino ir Hitlerio gydytojas

Tai, kad Erichas Rungė pasakojo tiesą, patvirtino ir buvęs Hitlerio gydytojas – 94-erių metų Aleksandras Džovenesė, po karo gyvenęs Brazilijoje. 1943 – 1945 metais jis dirbo SS medicininėje tarnyboje.

Džovenesė paskelbė iki tol nežinotus faktus. Pasak jo, Bavarijos Alpėse buvo įkurta slapta laboratorija, kurioje grynakraujės arijės, apvaisintos Hitlerio „biologine medžiaga” (taip buvo pavadinta jo sperma), gimdė tautai svarbius palikuonis.

Čia, toje laboratorijoje, buvo stebimas ir tolimesnis tų kūdikių vystymasis.

Plačiai pasklidus tokioms žinioms, iš gydytojo Džovenesės interviu pavyko gauti ir („Argumenty i fakty”) savaitraščiui.

Susirūpinta dar prieš karą

Pasirodo, 1935 metų gruodžio mėnesį Himleris pasirašė įsakymą Vokietijos teritorijoje kurti gimdymo centrus, kuriuose būtų gimdomi tik rasiniu požiūriu grynakraujai arijų vaikai”.

„Pagrindinai tai buvo namų šeimininkių su SS kariškiais kontaktų rezultatas. Po 20 metų jie turėjo sudaryti puikią, grynakrauję armiją, – pasakojo gydytojas Džovenesė. – Po anoniminių gimdymų moterys turėjo visam laikui palikti savo vaikus. Oficialiai visi jie buvo Hitlerio įsūnyti”.

Tačiau įsūnijimu nebuvo pasitenkinta. 1940 metais Hitlerio partinis pavaduotojas Rudolfas Hesas slaptame reichskanceliarijos posėdyje pateikė pasiūlymą: Hitleris privalo turėti ir nuosavų vaikų! „Aukščiausią valdžią Vokietijoje gali turėti tik tie, kurių gyslomis teka šventas fiurerio kraujas”, – pareiškė Hesas.

Čia pat buvo aptartas klausimas, kurios vokiečių moterys yra vertos vykdyti tą ypatingą misiją, ryšis būti apvaisintos ir išnešios trečiojo reicho lyderio palikuonis?

Žurnalistams klausinėjant, kodėl Hitleris nepasistengė turėti vaikų su Eva Braun, Džovenesė atsakė: „Jų santykiai buvo daugiau platoniški, nes Hitleris nebuvo pajėgus fiziniam seksui. Kartais jis tuo net bjaurėdavosi.

Problemų dėl dirbtinio apvaisinimo neturėjo kilti, nes šis procesas Vokietijoje buvo tyrinėjamas nuo 1927 metų, o vokietės moterys tam buvo pripažintos pačios tinkamiausios.

Vokiečių ir italų gydytojų grupė (į kurią įėjau ir aš) atvyko į susitikimą su Rudolfu Hesu. Mes ilgai svarstėme, kaip paimti iš fiurerio apvaisinimo medžiagą.

Niekas neišdrįso Hitleriui tiesiogiai pasiūlyti masturbacijos. Todėl buvo nutarta „medžiagą” paimti tiesiai iš sėklidžių chirurginiu būdu”.

Fiureris, pradžioje kiek sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, vėliau juo susidomėjo: jis pavydėjo Stalinui, kuris turėjo sūnų, galėsiančių po jo mirties perimti valstybės valdymą.

„1941 metais Hesas ėmėsi ypatingos misijos – skrido pas Čerčilį, turėdamas tikslą jį įkalbėti, kad Anglija su Vokietija sudarytų taikos sutartį. Tačiau ten buvo areštuotas ir įkalintas Taueryje”, – pasakojo Džovenesė.

„TOP” projektas

1943 metais Džovenesė iš Italijos buvo atšauktas į Miuncheną, kur jam buvo pasiūlyta įsijungti į SS karinę tarnybą ir dalyvauti vadinamojo „TOP” projekto vykdyme.

„Tai buvo tas pats Heso projektas, tik žymiai išplėstas, ir jam jau vadovavo Himleris, – sakė Džovenesė. – Buvo planuojama Hitlerio sperma apvaisinti apie šimtą 18–27 metų moterų, praėjusių „rasinę atranką”.

Suprantama, moterims smulkmenos nebuvo aiškinamos, buvo sakoma, kad jos išnešios ir pagimdys „idealius arijus”. Tai buvo daugiausia vokietės.

Eksperimentui buvo paimtos tik dvi norvegės. Mat Hitleris labai norėjo, kad jo kraujas susimaišytų su narsiųjų vikingų krauju.”

„Gimę kūdikiai, griežtai gydytojų stebimi, buvo vežami į slaptą gyvenvietę Bavarijos Alpėse prie Austrijos sienos.

Oficialiai ta bazė vadinosi „Lebensborn” skyrius Nr.1146″. Vietos gyventojai buvo įsitikinę, jog ten, kaip ir kituose panašiuose skyriuose, auga SS „grynosios rasės” kariškių vaikai.

Aš dirbau laboratorijoje, tačiau į patį vaikų skyrių manęs neįleisdavo, – prisiminė gydytojas. – Manau, kad daugelis apvaisinimo bandymų būdavo nesėkmingi, nes medikai tada dar neturėjo tobulų prietaisų, įrangos.

Tačiau vis vien, kaip sprendžiu iš nugirstų laboratorijos darbuotojų pokalbių, baigiantis karui, komplekse jau buvo apie porą dešimčių naujagimių, pradėtų iš Hitlerio sėklos. Taigi jų tėvas buvo Adolfas Hitleris!”

„Kiek supratau, naciai rezultatais nebuvo patenkinti, – įsitikinęs A.Džovenesė. – 1944 metais mums pateikė minimalią informaciją apie projeką „TOP”.

Kelis kartus kompleksą inspektavo pats Himleris. Be abejo, naciai, Hitlerį laikydami pusdieviu, iš jo vaikų tikėjosi kažko nepaprasto: kalbėta – gal jie vaikščiosią pusės metų, kalbėsią trijų mėnesių, hipnotizuosią žvilgsniu ir t.t.

Tačiau, nors vaikai vystėsi normaliai, jokių stebinančių ypatumų bei gabumų neparodė.”

„1945 metų gegužės 6 dieną buvo gautas įsakymas kompleksą evakuoti. Visi dokumentai buvo sunaikinti, o darbuotojai, apsirūpinę svetimais pasais, pasislėpė.

Vaikai buvo išdalinti gailestingiems Bavarijos, Austrijos aplinkinių kaimų valstiečiams.

Jiems buvo sakoma, kad tai našlaičiai iš subombarduotų gimdymo namų. Pagrindinis laboratorijos pastatas buvo susprogdintas”, – pasakojo prisiminęs įdomią „būsimų fiureriukų” veisimo istoriją daktaras.

Kur dingo šaldymo kameroje likusi Hitlerio „biologinė medžiaga”, Džovenesė nežinojo. Jis manė, jog spermos likučiai irgi buvo sunaikinti.

Koks jų likimas?

Žurnalistų primygtinai klausinėjamas, ar daktaras Džovenesė tikrai yra įsitikinęs, kad Hitlerio vaikai tikrai gyveno, nors pats jų nematė, šis atsakė:

„Man visiškai pakako to, kad mačiau dokumentą, kuriuo buvo įsakyta projektą „TOP” įgyvendinti. Nacistinėje Vokietijoje įsakymai visuomet buvo kruopščiai vykdomi. Manęs klausia, ar gali šiandien Hitlerio vaikai dalyvauti didžiojoje politikoje?

Tai visiškai realu. Vaikai nežino savo tikrosios kilmės. Tai liko paslaptis ir jų įtėviams, kuriuos jie laikė savo tikraisiais tėvais. Pagaliau ir įtėvių tik dalis liko Vokietijoje .

Daugelis išvažiavo į JAV, Lotynų Ameriką, Australiją, Arabų Emyratus. Kokie išaugo ir kur dabar yra Hitlerio vaikai – kas gali žinoti?”

Daktaras Džovenesė jau prieš kelis dešimtmečius buvo parašęs knygą apie Hitlerio vaikus, tačiau niekaip negalėjo rasti leidėjo. Visi sakydavo, kad tai kliedesys. Dabar knyga išleista, o tą temą gvildena ir pasaulio spauda.

1977 metais kino ekranuose pasirodė filmas – režisieriaus fantazija, kad vienas Hitlerio sūnus gyvena Lotynų Amerikoje auklėjamas vietinių nacistų ir rengiasi tapti pasaulio valdovu. Tačiau tada tiesa apie realius palikuonis dar nebuvo atskleista.

Prieš trejetą metų Rusijos leidinyje „Glob” pasirodė dar viena sensacija apie Hitlerio asmenybę.

Tiriant su šiuo asmeniu susijusią medžiagą, paaiškėjo, kad jaunystėje Hitleris dirbo Vienos geležinkelio stotyje kiemsargiu.

Tuo metu jis suko romaną su dviem moterimis. Viena jų po to ryšio pagimdė sūnų, kurio pėdsakų nepavyko rasti.

Ar tai buvo Hitlerio sūnus, – reporteriams nepavyko atskleisti.

Ar tarp Hitlerio palikuonių yra atsigimusių į tėvą? Ar jie kada nors nepasireikš panašiais veiksmais, jei juose išliko tėvo genų?

Daktaras Džovenesė sakė, kad nėra ko baimintis: kraujas ir genai didele dalimi lemia, kuo taps žmogus, tačiau ne mažesnės įtakos turi ir auklėjimas, vaiką supanti aplinka. „Be to, – sakė jis, – labai gali būti, kad kuris nors iš tiesioginių „TOP” projekto vykdytojų pateko į sąjungininkų nelaisvę ir atvėrė tą paslaptį nuodugniau, tiksliau. Tokiu atveju specialiosios tarnybos turi galimybę stebėti bent dalies fiurerio palikuonių gyvenimą.”

Be abejo, pasaulio visuomenei būtų labai įdomu pasekti tos istorijos tęsinį.