Ar esu kalta dėl sūnaus nesėkmių ir išgyvenimų?

„Turiu vienintelį sūnų, kurį nuo 9 metų auginau viena.

Vyras išėjo pas kitą <...>, jis sūnaus auklėjime mažai dalyvavo, tik pinigais padėdavo. Sūnus baigė vidurinę mokyklą, įstojo į universitetą. Nuogąstavau, kaip išsiversime. Labai norėjau, kad jis mokytųsi, nes yra gabus. Ir jis pats stengėsi, susirado darbą, dirbo vakarais, savaitgaliais. Namo retai parvažiuodavo, šnektelėdavom telefonu. Tiek ir girdėdavau – „man viskas gerai, šviskas tvarkoj, nesijaudink”. Kartais apimdavo kažkoks negeras jausmas, bet nenorėdavau įkyrėti jam savo klausinėjimais. O gal reikėjo… Netikėtai sužinojau, kad sūnus bandė žudytis. Kambario draugas jį rado, <...> viskas baigėsi gerai. Verkdama klausiau, kas buvo, kodėl jis taip darė, bet jis nieko nepasakoja. O sunkiausia, kad buvęs vyras, kai jam pranešiau, pasakė – „tai tu kalta”. Kuo aš kalta? Kad vargau, viena jį augindama, kad mylėjau ir stengiausi jam viską duoti?”

Pirmiausiai dėkoju Jums už laišką, už tai, kad išdrįsote pasidalyti skausmingais išgyvenimais, kurie Jus užklupo netikėtai ir vienas po kito. Galima tik numanyti, kaip Jus sukrėtė žinia apie sūnaus mėginimą žudytis. Mylimo žmogaus mirtis visada sukelia liūdesį, gailestį, kaltę, paliktumo ir bejėgiškumo jausmą, kuriuos nėra lengva pakelti, išgyventi. Net kai mirštama dėl ligos ar nelaimės, likę gyvieji kankinasi, klausdami savęs – „o gal buvo galima ką nors padaryti, kad jis gyventų, gal aš kažko nepadariau ar ką nors dariau ne taip?”. Tai egzistencinė gyvųjų kaltė prieš mirusius: mes jaučiamės kalti, kad likome gyvi, kai nebėra mums brangaus žmogaus.

Dar didesnę jausmų sumaištį sukelia artimojo savižudybė ar bandymas žudytis. Mums brangus, reikalingas, mylimas žmogus savo valia apsisprendžia išeiti iš gyvenimo, pasirenka mirtį. Kad ir kokia būtų priežastis, jis atstumia mūsų meilę, mūsų rūpestį, sykiu ir mus pačius. Liekame sutrikę, išsigandę, supykę ir kalti. Ne visus iš šių jausmų lengva sau pripažinti, dar sunkiau rasti būdus, kaip juos išreikšti. Ypač sunku susitvarkyti su pykčiu ir kalte. Tiesiai sakyti tam, kuris per plauką išvengė mirties „aš pykstu ant tavęs, kad tu pasielgei taip egoistiškai”, atrodytų netinkama. Todėl labai dažnai pyktis išliejamas ant tų žmonių, kurie buvo šalia savižudžio – mokslo draugų, bendradarbių – arba kitų šeimos narių. Kaltinimas, kurį išgirdote iš savo buvusio vyro ir kuris Jus taip prislėgė, man atrodo kaip tik jo paties kaltės išraiška.

Savo sūnaus labui Jūs darėte labai daug, tikėdamasi, kad jo gyvenimas ir santykiai su kitais žmonėmis klostytis sėkmingai. Natūralus ir suprantamas Jūsų motiniškas noras apsaugoti savo vaiką nuo sunkumų ar nusivylimų, kurių pati patyrėte nemažai. Deja, šį norą įgyvendinti nėra įmanoma. Nuo tada, kai vaikas ima vaikščioti, mes jau nebegalime jo apsaugoti nei nuo fizinių, nei juo labiau nuo psichologinių traumų. Išdavystės, nusivylimai, pralaimėjimai, klaidos – visa tai yra sunkūs ir skaudūs patyrimai, su kuriais tenka susidurti kiekvienam žmogui. Juos įmanoma išgyventi nežalojant ir nežudant savęs, o ieškant kitų palaikymo ir jį priimant.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad dabartinėje krizės situacijoje turėtumėte rūpintis ne vien sūnaus savijauta, bet daugiau dėmesio skirti sau, savo jausmams, poreikiams. Raskite galimybę kalbėti apie savo išgyvenimus su žmogumi, kuris Jus supranta. Tam galėtų tikti konsultacijos su psichologu.