„Aš susirenku savo pabaisas, bet ar jas visas grąžinai?” – ilgesingai skamba bardo klausimas atsisveikinant su vasara. Gitaros stygos krūpčioja lyg pabaidytos. Lūpinė armonikėlė suvirpa viliodama mingančius svirplius. Galiausiai lengvumas ir skaidrumas užlieja tarsi prie žemės netrėkštų jokia žmogiškų rūpesčių gravitacijos jėga.
Prieš tris mėnesius į uostamiestį atsikraustęs Jonas Baltokas čia atsivežė ir savo neaprėpiamą meilę dainuojamajai poezijai. Ne be jo pagalbos mieste vyksta dainuojamosios poezijos vakarai. Ateinantį trečiadienį visus sukvies jau ketvirtas koncertas I. Simonaitytės bibliotekoje. Jame skambės jaunų kūrėjų Nido Pečkio, Gintarės Paulikaitės ir Kasčio Petrylos iš Raseinių kūryba.
Su J. Baltoku kalbėjomės apie muziką, tėvystę ir mažų dalykų gražumą.
– Kaip nutiko, kad emigravote iš Vilniaus į uostamiestį? Dažniausiai būna atvirkščiai.
– Elementaru. Žmona gavo gerai mokamą darbą, o aš su vaikais atbindzenau iš paskos. Pats esu barbė devyndarbė, tad galiu dirbti viską. Gal todėl vis nesurandu kokios nors pagrindinės veiklos.
– Nesiilgite sostinės?
– Kartais pasiilgstu. Mano pomėgis, visas mano gyvenimas yra bardų judėjimas, dainuojamoji poezija. O čia publika linkusi į konceptualią muziką ir konceptualų gyvenimą. Čia – džiazo miestas.
Retkarčiais atrodo, kad bardui šiame mieste visai nėra vietos. Vilniuje, jei norėdavau, galėdavau kiekvieną savaitgalį koncertuoti. Taip ir sukdavau po klubus, kavines. Čionykštėse linksminimosi erdvėse nėra suformuotos tradicijos, kad ateitų bardas ir grotų, o visi kiti sėdėtų sau alų gurkšnodami ir klausytųsi.
Pasiilgstu tos publikos, kuri yra sava, kuri gyvena tuo pačiu, kuo ir tu.
– Tai todėl atvykęs čia keliate dainuojamosios poezijos revoliuciją?
– Taip nutiko, nes esu lengvu internacionalu kvepiantis žmogus. Daug laiko praleidžiu interneto „Dpoezijos” svetainėje. Tad mano pažįstamų rate yra žmonių, su kuriais bendrauju, bet net nežinau, kur jie gyvena. Ir čia atvykdamas jau kai ką pažinojau iš tokio bendravimo.
Negaliu sakyti, kad „Dpoezijos” iniciatyvinės grupės uostamiestyje atsiradimas yra mano nuopelnas. Tai greičiau Lino Švirino idėja.
O internetinė svetainė „Dpoezija” – mano projektas. Ji atsirado 2002 – 2003 metais. Šis mano kūrinys davė postūmį vienytis ir jungtis bardams iš visos Lietuvos. Atsirado galimybė būti išgirstiems ir tiems kūrėjams, kurie gyvena ne sostinėje, o mažesniuose miestuose.
Laikui einant susikūrė internetinė bendruomenė su nuolatiniais nariais.
– Jūsų dainose sliekai myli mergaites, gaidžiai rausta, o katės, nežinia kodėl devynios, varto bičių avilius. Gal metas papasakoti apie savo dukrytes?
– Pamenat akciją „Tėvystė veža”? Žaliame plakate esu aš su savo dukra Terese. Turiu dvi dukreles – Magdeleną ir Teresę. Magdelenai aštuoneri. Ji kartais su manimi koncertuodavo. Bet dabar nebenori – jausdavo didelį jaudulį, nerimaudavo, kad galbūt negerai dainuoja. Na, kartais iš tiesų nusidainuodavo (juokiasi).Jos charakteris toks kaip mano – energijos išlydis. Kai jau žiojuosi rėkti, prisimenu, kaip pats gaudavau barti už išdaigas.
Teresėlė yra ramesnė, ji paveldėjo mamos charakterį, bet balsas – mano. Atrodo rami, bet kai pradeda kalbėti, ausų būgneliai gali iššokti.
Savo vaikams stengiuosi įskiepyti asmeninės erdvės suvokimą. Gerbiu tai, ką jie daro, bet reikalauju to paties ir sau.
– Kada Jūsų gyvenime atsirado dainuojamoji poezija ir apskritai muzika?
– Na, dešimtoje klasėje mane buvo priėmę į chorą. Bet tuoj pat išmetė, nes visai neturėjau klausos. Vėliau buvau atsidėjęs poezijai. Studijų laikais pradėjo traukti muzika. Atsirado viena gitara, po to kita. Pradėjau dainuoti. Ir klausa išlavėjo. Manau, kad yra arba absoliuti klausa, kai žmogus nuo pat gimimo prisimena kiekvieno garso aukštį, ir santykinė – kai ją išsilavini.
Kai klausau savo pirmųjų įrašų, skubu kuo greičiau juos išjungti, nes negaliu ištverti (juokiasi).
Tais pačiais studijų laikais nemažai dainuodavau su draugais. Buvome net roko grupelę sukūrę. Net neprastą, nes Vilniaus pedagoginio universiteto konkurse „Durys” užėmėme pirmą vietą. Vėliau jį buvo laimėjęs „Saulės kliošas”.
Kai išvažiavau į Vilnių, ta mūsų grupė iširo. Nuo tada koncertuoju vienas. Taip iki šiol.
– Dabar vien dainuojamoji poezija? Juk sakėte, kad ir kitus stilius bandėte.
– Na, nusprendžiau, kad kitokiai muzikai gabumų nepakanka. O iš tiesų, gal aš geresnis skaitovas, aktorius…
– Tai kodėl dainuojate?
– Mėginau ir vaidinti studijų laikais. Lapinas buvo mano vienintelis vaidmuo. Vėliau supratau, kad aktorystė – ne man.
Ir dabar savo kūryboje mažiau dėmesio skiriu muzikiniam apipavidalinimui nei tekstui. Kartais muzika gali būti primityvi, bet jos pakanka. O būna taip, kad žmonės puikiai groja, ieško ypatingų dermių, bet tekstas vis dėlto neatsiskleidžia. Mano kūryboje jam skiriama pirmenybė.
– Kokią repertuaro dalį sudaro Jūsų paties kurti dainų tekstai? Kaip jie gimsta?
– Apie 30 procentų yra mano paties kūryba. Seniau kurdavau gražiau susirimuojančius „liurliškus” tekstus. Vėliau gimdavo aštresni, kampuotesni. Nežinau, gal kūryba keitėsi kartu su gyvenimo periodais. Dabar išvis nieko nekuriu. Gyvenu tuo, kas yra.
– Bet ąsotį reikės papildyti kada nors?
– Vėl ateis kokia nors krizė… Savęs neprievartauju. Kai negali kurti, bet kuri, galima lengvai įsivaryti depresiją. Tai turi ateiti savaime.
– O kodėl dainuojate apie sliekus? Kodėl ne šekspyriškos aistros – didelė meilė ir neapykanta?
– Pavargęs nuo to esu. O Rimanto Černiausko „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams” patraukė savo paprastumu. Tekstai – paprasti, gyvenimiški ir kartu labai poetiški. Pabandžiau juos dainuoti ir „užsikabinau”.
Mane žavi ryškūs charakteriai, gyvi dialogai, aiškios nuotaikos ir emocijos. Nereikia savęs laužyti, kad į tai įsijaustum ir gerai suvaidintum. Manau, kad ir kitiems atlikėjams pradėti reikia nuo paprastų dalykų.
– Kokios žiūrovų reakcijos į tą paprastumą sulaukiate?
– Kokia gali būti? Nustebimas, džiaugsmas, absoliutus abejingumas arba pyktis… Į kiekvieną daina kreipiuosi asmeniškai.
Dar nebuvo tokio klausytojo, kuris mestų į mane šampano butelį. O buvo visokių. Net metalistai ar skiauterėti klausytojai žiūrėdavo į mane su nustebimu – kaip galima išdrįsti tokį tekstą padainuoti jiems (juokiasi). Pavyzdžiui, nueini koncertuoti, kur susirinkę skustagalviai, metalistai, solidaus amžiaus žmonės, ir dainuoji. Nepasigėdydavau ir sudainuodavau tai chaotiškai auditorijai tekstus apie sliekus. Jei pats normaliai jautiesi, tai ir jiems gerai atrodo.
Kadangi moku iš savęs gana žiauriai pasijuokti, nėra kažkokios kito žmogaus reakcijos, kuri mane įžeistų.
– Kiekvienas bardas vis kitaip supranta, kas yra dainuojamoji poezija. Šio žanro ribos – labai neaiškios. Kaip Jūs apibrėžtumėte jas?
– Man dainuojamoji poezija visų pirma yra raiškusis skaitymas. Ne visada reikia ir akompanimento.
Kartais tekstui reikia natos, kurią sudainavus jis įgyja svorį. Kai suskamba kiekvienas žodis, atsiskleidžia tikroji prasmė.
Man patinka, kai tekste kiekvienas žodis turi savo vietą. Dainuojamoji poezija yra raiškus teksto perteikimas pasitelkiant muziką.
Tiesa, dar yra ir muzikinė poezija. Pasiėmus instrumentą be žodžių kuriama poezija.
Poezija yra esmė.