Turbūt didžiausias žvejų priešas vėlyvą rudenį – rūkas. Gal jis ir tinka viliojantiems vėgėles upėse, bet ežere per miglą – kaip šulinyje. Nekimba, nors pasiusk.
Praėjusį šeštadienį su Juozu išsiruošėme į Platelių ežerą uždaryti sezono. Turbūt iki pirmojo ledo nebeteks daugiau čia žvejoti.
Sinoptikai žadėjo palankų orą: krentantį atmosferos slėgį, debesuotą su pragiedruliais dieną, lengvą pietryčių vėją. Pats tas, ko reikia žuvaujant Plateliuose.
Orų spėjikai nepasakė vieno, kad šeštadienį tirštas rūkas užguls Žemaitijos nacionalinį parką.
Mudu su Juozu – optimistai. Nors migla iš ryto nežadėjo nieko gero, vis tiek važiavome patampyti blizgių, pamirkyti plūdžių – gal dienop pragiedrės.
Žvejojome visą mielą dieną. Blizgėmis, guminukais, viliokais skrodėme ežerą prie pat dugno – nekibo.
Bandydavome sustoti ir 5, ir net 15 metrų gyliuose. Bandėme vilioti blizgutėmis, velniu, avižėlėmis – veltui.
Širdys suspurdėjo, kai pamatėme iš vandens šokinėjančių kuojų būrį. Pašėrėme marinuotais kukurūzais, kas visada „mačydavo”. Laukėme sustingę, kuo toliau nuo valties numetę masalą – po kukurūzo grūdą. Kad nors viena kuoja būtų bent uodega užkliuvusi valą – nė krust.
Pusvalandį prakiurksoję, vėl braižėme Platelių gylius blizgėmis, viliokais.
Kai parplaukėme, jau temo. Dar nė karto mudviem neteko prakiurksoti visą dieną` ežere ir net kibimo nematyti.
Rūkas. Kad jį kur!
Nors vieną vasarą būtent per miglą, rytą Paukštakių tvenkinyje, kuris yra netoli Plungės ir Telšių rajonų ribos, esu pagavęs keturias lydekas.
Viena buvo nebloga – du su puse kilogramo. Kitos – pieštukai po 300-400 gramų.