Kiek automobilių stovėjimo vietų reikia vienam butui?

Šiandien Lietuvos miestuose, ypač sostinėje, susiklostė tokia padėtis, kad automobiliais užstatytos šalia gyvenamųjų namų esančios vaikų žaidimo aikštelės, žalieji plotai bei pėsčiųjų šaligatviai. Tuo tarpu naujų daugiabučių kvartaluose – garažai stovi pusiau tušti.

Nekilnojamojo turto specialistai teigia, jog kebli situacija susidarė dėl valdžios institucijų mėginimo transporto problemas užkrauti ant investuotojų pečių ir nenoro ieškoti naujų problemos sprendimo būdų. Kad kai ką reikėtų keisti, sutinka ir atsakingi pareigūnai.

Daugiau nei penkiasdešimt nekilnojamojo turto vystymo, statybos, vertinimo ir pardavimo bendrovių vienijanti Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) įsitikinusi, kad nekoordinuotas šalies didžiuosiuose miestuose susidariusių transporto problemų sprendimas neigiamai veikia ne tik miestų aplinkos kokybę, nekilnojamojo turto plėtrą, bet ir gyventojų gyvenimo kokybę. Automobilių skaičiaus, srautų, stovėjimo vietų, transporto kamščių ir su tuo susijusios ekologinės problemos yra vis aktualesnės, tačiau visuomenės ir valdžios atstovų dėmesio tam stinga.

Patiria daug nuostolių

Pagal šiuo metu galiojančius Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus, investuotojai savo lėšomis, neatsižvelgdami į daugiabučio statybos vietą, turi įrengti 1,2 automobilio stovėjimo vietos vienam butui. Pavyzdžiui, šimto butų namui tenka šimtas dvidešimt automobilių stovėjimo vietų. Pasak verslininkų, praktika rodo, kad daugiabučių namų gyventojai nuperka tik maždaug 50-70 proc. visų įrengtų stovėjimo vietų.

„Valstybės institucijos, nustatinėdamos normas, mažai paiso situacijos rinkoje, neatsižvelgia į visuomenės poreikius bei galimybes, o nekilnojamojo turto vystytojai priversti investuoti į tai, kas visuomenei nereikalinga“, – įsitikinęs LNTPA valdybos narys, bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.

Jo teigimu, įrengti vieną automobilio stovėjimo vietą daugiabutyje kainuoja maždaug 45-50 tūkst. litų, o rinkoje ji parduodama už mažesnę kainą – 20-30 tūkst. litų. Nesunku suskaičiuoti, jog investicijos į pusę vietų realiai įšaldomos“, – sako A.Avulis.

Taip yra dėl to, kad paprastai gyventojai taupumo sumetimais vis dar renkasi galimybę laikyti automobilius gatvių pakraščiuose, gyvenamųjų namų kiemų teritorijose, o ne tam specialiai įrengtose ir parduodamose automobilių stovėjimo aikštelėse.

Įdomu tai, kad kitose Europos valstybėse, pasak bendrovės „Hanner“ vadovo A.Avulio, tokia problema apskritai neegzistuoja. „Pavyzdžiui, Rygoje, jei statomas gyvenamasis namas šalia kito tokio, o pastarajame parduotos ne visos stovėjimo aikštelės vietos, leidžiama naujajame tiek daug jų nestatyti“, – lygina mūsų šalyje susiklosčiusią situaciją ir užsienio praktiką A.Avulis.

Siūlo keisti taisykles

„Žmonės neperka požeminių automobilių laikymo vietų, o mašiną bando statyti kur papuola. Taip patys sau pablogina situaciją – centro link pritraukia vis daugiau automobilių“, – sako Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Kęstutis Pempė. Pasak architekto, Skandinavijoje stovėjimo aikštelės statomos atokiau nuo gyvenamosios vietos, ir žmonėms atrodo normalu paėjėti keletą šimtų metrų. Pasak jo, situaciją sušvelnintų visuomeninio transporto plėtra miestuose.

Dėl opių mašinų pastatymo sistemos problemų LNTPA jau kreipėsi į Aplinkos ministeriją, Vilniaus miesto savivaldybę ir pateikė keletą būdų joms spręsti.

Anot LNTPA valdybos narių, vienam butui investuotojo lėšomis turėtų būti įrengiama tik viena automobilio stovėjimo vieta, o kitos – valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, kur automobiliai galėtų būti laikomi už tam tikrą mokestį. Manoma, kad tokiu būdu, kai už susisiekimo infrastruktūros naudojimą ir plėtrą sumoka ne tik nekilnojamojo turto vystytojai, paskatintų visuomenę važiuoti vienu automobiliu, racionaliau organizuoti keliones, aktyviau naudotis visuomeniniu transportu ir panašiai.

„Automobilių stovėjimo problemą galima būtų spręsti ir miestų teritorijas skirstant į keletą zonų, kurioms galiotų skirtingi reikalavimai. Pavyzdžiui, arčiau miestų centro liktų galioti dabartiniai reikalavimai, o rečiau užstatytose vietose užtektų ir ne tokių griežtų reikalavimų – butui po vieną ar net 0,8 vietos“, – racionalią Vakarų Europos valstybių patirtį siūlo perimti A.Avulis.

Anot jo, reikėtų atkreipti dėmesį ir į dabar galiojančius reikalavimus stovėjimo vietų išdėstymui bei plotui. Jie kur kas griežtesni ir mažiau lankstūs nei daugelyje ES valstybių. Lietuvos investuotojams vieną tokią stovėjimo vietą įrengti kainuoja net 10-15 proc. brangiau, o įrengtose aikštelėse telpa gerokai mažiau automobilių.

Ieškos kompromiso

Aplinkos ministerijos atstovai neneigia, kad būtina keisti mašinų statymo sistemą. „Reikia rasti tam teisinių sprendimų. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų galėtų būti toks: įsigydamas būstą žmogus iš karto gautų ir automobilio stovėjimo vietą, o ne būtų priverstas ją pirkti atskirai. Vadinamosios vietos svečių automobiliams galėtų būti įrengiamos nebūtinai po pastatu, o sklypo teritorijoje ar netgi gatvės linijų ribose“, – svarstė Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorė Edita Meškauskienė.

Pasak valstybės tarnautojos, tai kol kas vienas iš racionaliausių susiklosčiusios padėties sprendimo variantų. Toks kompromisas maždaug trečdaliu sumažintų dėl reglamentų patiriamus nuostolius, be to, leistų pakaikyti tvarką gatvėse.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , .

One Response to Kiek automobilių stovėjimo vietų reikia vienam butui?

  1. Kinams ir arabams ruošia

    Haner Avulis didžiausias gobšuolis ir išdavikas. Tai ko trūksta jo darbdaviams dėl daugiau milijonų reikalauja neva „visuomenės poreikiams“. Ot gerai, kad užsienio investuotojai nestatytų pastatų Lietuvoje – kam mums jų reikia ? Kad imigrantus apgyvendintų ir jiems darbo vietas padarytų mūsų Tėvynėje. O Haner samdinys Avulis užsidirbtų už Tėvynės pardavimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.