Lapkričio 22 – 25 dienomis Keistuolių teatras kviečia žiūrovus į antrąją šio sezono premjerą. Tai ironiškas eiliuotas muzikinis spektaklis „Meilė iš paskutinio žvilgsnio” pagal šiuolaikinės lietuvių poetės Daivos Čepauskaitės eiles.
Šis pastatymas – tai žinomos kino režisierės Giedrės Beinoriūtės debiutas teatre. Giedrė Beinoriūtė 2005 m. buvo apdovanota Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija „Už atkleistą kino poveikį žmonių gyvenimui filme „Vulkanovka. Po didžiojo kino”. Dabar režisierė, pasitelkusi poeziją ir Keistuolių teatro aktorius Joaną Čižauskaitę bei Irmantą Bačelį, bandys atskleisti esmines gyvenimo tiesas teatro erdvėje.
Pagrindinė spektaklio „Meilė iš paskutinio žvilgsnio” tema – vyro ir moters santykiai. Jie atskleidžiami per vienos moters – Jos (akt. Joana Čižauskaitė) autoironiškus komentarus, dainas, monologus arba mono – dialogus. Per juos atskleidžiama moters raida: nuo mergaitės atėjimo į šį pasaulį iki brandžios moters išėjimo anapus. Ji gimsta, bręsta, įsimyli, myli, mylisi, tuokiasi, laukiasi ir laukia, tunka ir lieknėja, depresuoja, pykstasi, skiriasi, taikosi ir susitaiko, kol galiausiai pasensta ir miršta. Šalia moters visada yra vyras – Jis (akt. Irmantas Bačelis), kuris gimsta tarsi moters šešėlis ir skirtingais pavidalais lydi ją visą gyvenimą, priklausomai nuo to, kokį Ji nori Jį matyti. Jis net gali tapti Bradu Pittu. Jis nekalba ir nekomentuoja, tik veikia pagal Jos pasakojimą. Dar yra Dievas – Muzikantas (kompozitorius Andrius Kulikauskas), kuris „užsako” muziką, pagal kurią kiti „šoka”.
Spektaklio nuotaika (kaip ir patys D.Čepauskaitės eilėraščiai) nuolatos balansuoja tarp ironijos ir lyrizmo. Spektaklio scenų montažas kuriamas paradokso principu – niekada nežinai, kuo scena baigsis ir kas bus toliau, smulki detalė gali pakreipti veiksmą priešinga, nei tikėtasi, linkme, iš vienų aplinkybių perkelti į kitas, iš vieno personažo perkūnyti į visai kitą. Vis dėlto išoriniai įvykiai čia praktiškai nevaidina jokio vaidmens – viskas, kas svarbiausia, vyksta žmogaus viduje.
„Meilė iš paskutinio žvilgsnio” – kūrinys apie gyvenimo prasmę, galiausiai atrandamą meilėje, tegu ir iš paskutinio žvilgsnio.
(…)
mano mielas nemoka visų
abėcėlės raidžių ir skaičių
bet jis žino kad aš esu
ir numirtų jei nepareičiau
jis manęs niekada nemyluos
ir vargu ar kada man piršis
neužguls nei baltuos dobiluos
nei rugiuos nei linuos nei viržiuos
aš jį glostau akies krašteliu
ties palange plačiai atsilošus
jis gražesnis už šimtą gėlių
mano mielas vardu Alijošius