Vidurnaktį iškviestas ugniagesys turi gesinti liepsną. Korespondentas – milijonams papasakoti, kas įbrėžė degtuką ir kodėl. Būna, jog geriausi siužetai nukrenta lyg perkūnas iš giedro dangaus, kai mažiausiai tikiesi. Tačiau pasitaiko ir tokių neįprastų, jog niekas nedrįstų jų ir išsigalvoti.
Apie profesiją ir žmogišką patirtį kalbamės su žurnalistu, rašytoju ir keliautoju Algimantu Čekuoliu. Šį mėnesį jis atšventė 75-ąjį jubiliejų.
JAV prezidentas L. B. Džonsonas yra sakęs: jei žmogus dirba laikraščio reporteriu, vadinasi, jo charakteris turi daug ydų.
Turiu vieną ydą: neapkenčiu pompastiškumo, ir įsivaizduoju, kad žurnalistas ne tik negali riesti nosies, bet ir susireikšminti. Todėl kiekvienas žurnalistas, rašytojas, iš dalies ir politikas yra geras tiek, kiek atliktas jo paskutinis darbas. Parašyk vieną straipsnį ar parenk laidą blogai – ir tavęs nėra. Mes – kaip išminuotojai arba lėktuvų sklandytuvų bandytojai. Skirtumas tas, kad šie turi parašiutą. O žurnalistų negelbsti ir ankstyvesni nuopelnai: padarei klaidą – ir pliumpt!
Penketą metų mokėtės Maksimo Gorkio literatūros institute. Kodėl, apdovanotas talentu ir erudicija, netapote, tarkim, Michailu Bulgakovu?
Aš rašiau literatūrinius kūrinius – išėjo aštuonios knygos. Tiesiog, mano supratimu, keičiasi epocha. Visame pasaulyje rašytojai nebeturi tokios pagarbos kaip anksčiau. Jie nustojo buvę pasaulio bamba, jų auditorija daug mažesnė negu žurnalistų. Ir aš instinktyviai pajutau, kad verčiau darysiu tą, ką moku – sakyti žodį, suregzti mintį. Žurnalistika priverčia autorių visą laiką būti nauju ir jaunu.
Jaunystėje kaip koks Džekas Londonas tapote jūrų vilku. Ką davė ši patirtis, jausmų cunamiai?
Davė labai daug. Pirmiausia – temų. Aš galėjau rašyti apie žmones, konfliktus, nenusižengdamas to laiko socialistiniams kanonams, kurie reikalavo, kad konfliktas būtų tarp gero ir labai gero. Galėjau rašyti apie realius dalykus, žmonių susidūrimus su gamta ir tarpusavyje nemeluodamas. Ir labai didžiuojuosi, kad sovietmečiu parašytų apsakymų ir apysakų rinkinys „Vyriški žaidimai” išėjo praeitais metais, pakartotiniu tiražu, ir nei man, nei leidyklai nereikėjo nieko redaguoti.
Dar, jūrininkavimas išmokė priprast prie nuolatinių pavojų, pasitikėjimo savimi, savo bičiuliais laive. Ir kai buvau „Gimtojo krašto” redaktoriumi, ir mane „politrukai” iššaukdavo „ant raudono kilimo”, purtydavo ir grasindavo įsiutusiais veidais, man galvoje buvo viena mintis: vis tiek grėsmingiau ir blogiau nei žvejybiniame traleryje refrižeratoriuje Atlante audros metu nebus.
Bet sutikite, kad į jūrą, ekspedicijas Sibire ar padirbėti greitosios sanitaru Jus stūmė ekstremalios patirties, vyriškumo išbandymų alkis.
Na, ne visai taip. Bet visada buvo ieškojimas tiesos ir būdo ją išsakyti. Na, dabartinėje situacijoje negalima rašyti apie Iraką (karas anksčiau ar vėliau baigiasi), jeigu nematei irakiečių, nematei kovos, jeigu nepatyrei, kaip elgėsi viena ar kita pusė (ten iš viso yra keturios kovojančios pusės), negali būti geras autorius.
Aš jokiu būdu neieškau pavojų, nesiveržiu, tiesiog turiu būti ten, kur žmonėms arba pasauliui svarbu. Kitas dalykas, man dažnai taip išpuola, kad jeigu nuvykstu į kokią šalį, karštas taškas atsiranda ten, kur esu. Plaukiu laivu kaip jūrininkas per Sueco kanalą – ir ištinka Sueco karas.
Kai, dirbdamas Portugalijos korespondentu, buvau Angoloje, pakliuvau į išsilaisvinimo kovos sūkurį. Tai nereiškia, kad gulėjau už kulkosvaidžio, tačiau pamačiau, kas ir kaip vyksta, kaip į tai reaguoja žmonės, kokia tvarka arba netvarka toje šalyje. To nepamačius, negalėsi nieko pasakyti žmonėms.
Skaičiau, kad įsikišote į revoliuciją Portugalijoje, vėliau už korespondencijas net gavote Portugalijos nuopelnų ordino komandoro kryžių.
Aš atvažiavau, kai jau buvo įvykusi 1974 metų balandžio 25 dienos „gvazdikų revoliucija”, ir vėl atsitiktinai patekau į karštą lauką. Ant aukštos Lisabonos kalvos dariau reportažą Lietuvos televizijai, ir mus su maskviškiu operatoriumi užpuolė maištaujantys kareiviai. Vienu metu reikėjo atsikalbinėti jiems ir tęsti reportažą.
Panaši situacija buvo Afganistane, kai važiavome keliomis mašinomis su specialiųjų dalinių Rytų patruliais. Paklausiau, koks svarbiausias jų uždavinys. Atsakė: „Išlikti gyviems”. Aš irgi nesiruošiu tapti auka, pažvelgiu aukštyn žemyn, prieš lįsdamas kur nors. Dar turiu prietarą: Čekuolių giminės moterys mus visada palydi į aerodromą, laivą ar traukinį, o sutinka ant namų slenksčio.
Prisipažinote, kad moterys Jūsų gyvenime svarbios. Ar esate dėl jų pasielgęs beprotiškai, atlikot kokį žygdarbį?
Niekad. Moterims irgi reikia, kad būtum gyvas ir sveiko proto. Tačiau aš visada būnu įsimylėjęs.
O koks Jūsų sensacingiausias straipsnis, aštriausias siužetas? Gal netgi tai nutiko Lietuvoje?
Be abejo, buvo ir Lietuvoje. Dirbau „Gimtajame krašte”, kai lietuviai Sąjūdžio metais siuto ant lenkų. Vienas tautietis užsipuolė pardavėją, nes ji kalbėjo lietuviškai su lenkišku akcentu – tai, manau, provokacija. Tada parašiau straipsnį „Kiaulės snukis”, kuris sukėlė nemažą užjūrio lietuvių pasipiktinimą. Kai kurie sakė: „Tegu A. Čekuolis pasižiūri į veidrodį – pamatys kiaulės snukį”. Važiavau kalbėti lenkų mitinguose Šalčininkuose, nes moku lenkų kalbą, ir sakiau ten, kad mes – broliai, vienos valstybės piliečiai, ir priešai nori mus sukiršinti.
Dar rašiau straipsnius dėl Vilniaus Arkikatedros sugrąžinimo tikintiesiems, dėl piktnaudžiavimo Lenino vardu – sovietiniais metais man tai buvo reikšmingi dalykai.
Jūs turite fenomenalią atmintį ir mokate aštuonetą kalbų. Ar teisingas pasakymas: kiek kalbų moki, tiek kartų gyveni?
Labai paprasta. Kad nebūtų panegirikos, pasakysiu, kad Vakaruose kiekvienas žurnalistas laisvai kalba penketu, šešetu kalbų. Prieš vykdamas į kokią šalį, stengiuosi pasimokyti jos kalbos – kaip kitaip sužinosi istoriją, susikalbėsi su žmonėmis. Reikia bent truputį jausti tos kalbos dvasią ir kitos tautos temperamentą, klimatą, ekonomiką, prietarus, idealus arba nesupratimus.
Gal teko kur tarp kokių laukinių aborigenų pasijusti savu?
Aborigenai ar kanibalai už savą nepriėmė ir gabalo žmogienos atsikąst nesiūlė, – juokiasi. – Bet, pavyzdžiui, kai vedžiau turistų grupę Tailande, gentyje „Žirafų kaklai”, kur moterys mūvi žiedus, idant ištemptų kaklą, susėdau su viena moteriške paplepėt. Ji iš tiesų buvo labai ilgu kaklu, labai švari, svaiginamai kvepėjo dušu ir aerozolių aromatais. Išsikalbėjome apie tos mokytojos gyvenimą, meilę bei tuos pačius kaklus. Ji pasakojo, kad išsiskyrė, išmetė savo vyrą, nes jis norėjo imti antrą žmoną, be to, buvo senamadiškas. Paskui ji vieną autentišką žiedą uždėjo man, aišku, mano kaklas neištįso, bet jį tebeturiu. Turiu ir mudviejų nuotrauką, o tą moterį iki šiol atsimenu – buvome kone įsimylėję.
Ir dar turite aibę pomėgių…
Nesu nei Betmenas, nei Supermenas, niekada nebuvau lošėjas, nebandžiau narkotikų. Nešokinėjau susirišęs virve nuo tiltų, bet esu kalnų slidininkas – ne kažin koks, ne rekordininkas. Nors mano amžiuje važinėjimą dviračiu irgi gali laikyti ekstremaliu sportu. Esu kritęs kalnuose ant slidžių, bet stengiausi išvengti prapulties. Prieš išvažiuodamas darai sunkesnes mankštas, numeti svorio, nes lekiant nuo kalno, tam, kad sustabdytum įsibėgėjimą, reikia sukt į kurią nors pusę kojomis. Jei tavo svoris didesnis, pilvukas neša tiesiai – ir tada gali būti ir praraja, ir uola arba medis. Taigi, reikia pasirūpinti savo kūnu panašiai kaip mes rūpindavomės sovietinės gamybos automobiliais – bent pusvalandį per dieną.
Dar galėjote nusinuodyti egzotiškais patiekalais, juk esate gurmanas.
Šlykščiuosi vabzdžiais ir gyvatėmis, jų nevalgau. O pagaminti gerą valgį ir jį įvertint – galiu. Labiausiai mėgstu mėsą ir žuvį. Valgau nedaug ir būtinai tuo pačiu laiku. Tačiau kelio į moters širdį ieškau ne per skrandį, – juokiasi.
Nebejuokina pasakymas, kad televizija – šėtono bažnyčia: purvinų baltinių skalbimas, prie karsto raudančios motinos, sumaitoti likimai, puspročiai, iškrypėliai rodomi per visas televizijas lyg būtų tautos mesijai?
Televizija yra tokia, kokia visuomenė. Išskyrus nacionalinį transliuotoją, turintį kitas – kultūrines pareigas. Jeigu neduoda tai, ko jūs norite, tai paklauskite, kokių laidų geidžia kokio, tarkim, Užmiškio žmonės.
Bet Jūs to nerodote, paprastam žmogui atveriate platesnius horizontus.
Aš žiūriu į žurnalisto misiją kitaip. Ir aš nesutikčiau nei „vynioti žarnų” ant savo rankų, nei knistis po lėkštus, purvinus išgyvenimus. Bet tai daug lengviau padaryti nei protingą laidą.
Mokote žurnalistikos naująją kartą. Ką prognozuojate?
O, auga tikrai puiki karta. Prognozuoju šviesią tautos ateitį, nes esame veržliausia Europos Sąjungos tauta, neskaičiuojant kruopelės liurbių ir lepšių, turime didelį intelektinį potencialą. Pirmiausia mums reikėjo išsilaisvinti, paskui trupučio duonos ir sviesto, o tada pakyla tautiškumas ir patriotizmas. Garbė ir labdara pradeda rūpėti daugeliui, kaip ir tautiniai dalykai, vertybės.
„Kokia gyvenimo prasmė?” – karštu redakcijos telefonu turbūt ir klausia tie „liurbiai”. Ką atsakytumėt?
Aš žmogus kuklus ir paprastas, man gyvenimo prasmė ir tikslas – pats gyvenimas.