Viskas aišku, – galėtų tarti skaitytojai, vos užmetę akį į naujosios Viktoro Pelevino knygos lietuvių kalba „Generation „P” (išleido „Jotema”, vertė Jurgis Gimberis) pavadinimą, tos knygos nė neatsivertę: Pelevinas parašė romaną apie savo kartą.
Panašiai ir manėme, – pernelyg nesutriktų netgi pradėjusieji ją skaityti, tiktai šiems pasirodytų, kad po „P” slypi ne patsai autorius, o… pepsikola. Juolab kad ir „karta” (rusiškoji „pokolenije”, o ne angliškasis „generation”) čia kelis sykius paminėta.
Aiman, netrunki patirti, kad paslaptingosios „P” sąmoningai ar pasąmoningai ėmei naršyti po visą nuotaikingą romano tekstą it kokio autoriaus paslėpto fanto, kol galų gale susiduri su „firminiu” V.Pelevino šunimi Pizdecu (rašytojo kūrybos gerbėjai su šia „mitologine” būtybe neblogai susipažinę). Tai gal ne pepsikolinė, o šioji „P” – tikroji?
Vėlgi: jei „P” čia tokia daugiareikšmė slapukė, tai galbūt ir „Generation” (angliškai parašytas žodis ruso knygos pavadinime įtarimą tiktai padidina) nebūtinai reiškia vien tiktai „kartą”? Neri į žodyną, o ten – dar kelios „generation” reikšmės… Forma atitinka turinį. Romano tema – reklama ir vadinamasis „piaras” (vėlgi toji paslaptingoji „P”!), kai „public relations”, regis, pasiekia aukščiausią savo grėsmingo absurdiškumo laipsnį: per TV čia rodomi jau ne tikri, o „skaitmeniniai” politikai, – koks skirtumas, juk jų įvaizdį, šiaip ar taip, vis tiek reikės kam nors sukurti – ir ne vien tik įvaizdį… Žmogaus mulkinimas, akių dūmimas – galbūt jis užkoduotas ir romano pavadinime.
Apskritai rusų postmodernizmo grando kūryboje semantinio žaismo tikrai nestinga, netrūksta čia ir be gailesčio apnuogintų, galbūt vien rusų literatūrai būdingų kasdienybės realijų, laimė, palydimų geliančio, sarkastiško autoriaus humoro. Taigi V. Pelevino „Generation „P” turėtų patraukti tiek intelektualesniam, tiek grynai pramoginiam tekstui nusiteikusius skaitytojus.