Man atrodo, kad laisvės šiandienos žaniasklaidoje yra daug. Tačiau neseniai paskelbta, jog Lietuvos žiniasklaidos laisvės indeksas sumažėjo. Tam tikriausiai įtakos turėjo verslo žmonių ir leidėjų veiksmai bei pastaraisiais metais žiniasklaidos sferoje nutikę du įvykiai. Pirmiausia – vieno Lietuvos savaitraščio redaktoriaus suėmimas ir laikraščio leidimo sustabdymas. Kitas faktorius, galėjęs nulemti sumažėjusį žiniasklaidos laisvės indeksą, galėjo būti kaimyninės šalies televizijos retransliavimo uždraudimas. Toks žingsnis demokratinėje visuomenėje yra didžiausias nesusipratimas.
Televizijų nuomonių pliuralizmui turi įtakos ir televizijų reklamos užsakovai bei verslo interesų grupės. Nesunku pastebėti, ką per kurią televiziją galima išgirsti ir pamatyti, o ko – ne. Šiandien televizijos yra tapusios jų savininkų minčių skleidėjomis.
Ar kiekvienas, norintis kalbėti, turi galimybę savo nuomonę išreikšti per televiziją? Šiandien ši galimybė priklauso nuo to, kas valdo televiziją. Aišku, ne kiekvienas žmogus gali laisvai pakliūti į visuomenės informavimo priemones ir kalbėti. Galėtų būti daugiau skirtingų nuomonių. Norėčiau, kad bent jau Lietuvos nacionalinėje televizijoje atsispindėtų įvairesnis požiūris. Dabar matome vis tuos pačius veidus. Baisiausia, kai į diskusijų laidą surenkami vienminčiai, nėra prieštaraujančių nuomonių. Kaip priešpriešą galėčiau paminėti man labai patikusią laidą „Paskutinė kryžkelė”. Deja, ji jau dingusi iš ekrano.
Be to, labai kliūva nacionalinio transliuotojo komercinimas. Jame matome tiek pat reklamos, kiek ir per komercines televizijas. Deja, ir laidos darosi vis labiau orientuotos ne į žiūrovą, o į reklamos užsakovus, mažai kuo besiskiria nuo komercinių televizijų laidų. Manau, visuomeninė televizija neturėtų vaikytis reitingų, gal net atsisakyti reklamos. Taip jau yra padariusi kaimynė Estija. Nacionalinė televizija yra finansuojama iš valstybės mokesčių mokėtojų lėšų, todėl jis komercija neturėtų užsiiminėti. Be to, tai yra nesąžininga ir prieš komercines televizijas, kurios finansavimo iš valstybės negauna. Jei visuotiniam transliuotojui būtų uždrausta rodyti reklamą, jis geriau atliktų savo misiją ir kurtų daugiau šviečiamųjų, kultūrinių laidų.
Baisiausia, kad televizijų turime Lietuvoje pakankamai, tačiau žiūrėti ko – nėra. Užtektų mūsų šaliai dviejų ar trijų televizijų, tačiau jų laidos turėtų būti turiningesnės. Nors netrukus turėsime dar daugiau televizijų, nes duotos licencijos naujiems skaitmeninės televizijos transliuotojams. Tik ar reikia Lietuvai dar daugiau televizijų – parodys laikas.
Kalbino Ugnė Karaliūnaitė