Paniekinti premjero Gedimino Kirkilo įsipareigojimą atsistatydinti lygiai po vienerių metų, jeigu šalyje nemažės korupcijos, ypatingų sugebėjimų nereikia.
Nors jo oponentai formaliai turi tam pačių svariausių priežasčių: dabartinei mažumos Vyriausybei išsilaikyti dar vienerius metus – iš principo didelis pasiekimas, Vyriausybė ir jos vadovas kol kas negarsėja ypatingais darbais – daugiau gražiais pareiškimais ir pabrėžtina meile žiniasklaidai.
Ir vis dėlto G. Kirkilo žodis šiuo atveju reiškia ne taip jau mažai. Visų pirma, turint galvoje tai, kad nuo 2000-ųjų kovos su korupcijos fronte nebuvo ne tik jokių darbų, bet mažėjo net ir žodžių. G. Kirkilo pirmtakas mėgdavo pabrėžti šaliai dirbęs ištisus penkis dešimtmečius, bet iki savo aktyvios politinės karjeros pabaigos taip iki galo nesuvokė, kas yra korupcija ir kur ji prasideda.
Turint noro, G. Kirkilo įsipareigojimą galima suprasti kaip signalą, reiškiantį, kad šis politikas korupcijos problemą supranta. Todėl jo demaršą – atiduoti savo politinį likimą į visuomeninės organizacijos „Transperency International” (TI) rankas – neabejotinai reiktų laikyti nebūtu iššūkiu. Ir bent jau tikėtis, kad iki tol, kol TI Vilniaus skyrius kitais metais paskelbs Lietuvos korupcijos reitingą, šioje srityje kažkas bus daroma.
Tikėtis, kad tarptautinę organizaciją pavyktų paveikti, kad jos atstovai sutiktų kokias nors dešimtąsias reitingo dalis pastumti Vyriausybės maudai – beviltiškas variantas. Lietuvoje dešimtąsias dalis puikiai stumdyti moka kaip tik vyriausybinės struktūros (kaip buvo dėl euro), o tarp nevyriausybininkų dar galima surasti tokių, kurie dešimtąsias reputacijos reitingo dalis labiau brangina.
Kita vertus, G. Kirkilo padėtis nepavydėtina. Ji sunki vien jau dėl to, kad praėjusio šimtmečio pabaigoje sudėti prieškorupciniai saugikliai šiandien Lietuvoje praktiškai nebeveikia. Politikų ir valstybės valdininkų turto ir pajamų deklaravimas per kelerius metu tapo visiškai tuščiu popieriaus gadinimu. Kol politikai savo verslą gali perduoti tvarkyti savo šeimos nariams, o ne reputaciją saugančioms audito kompanijoms, naudos iš to mažiau nei iš ožio – pieno.
Kadaise įteisinta sudėtinga viešųjų pirkimų sistema šiandien jau virto skaidrumui praktinės reikšmės neturinčia procedūra – konkursų viešosioms paslaugoms nugalėtojai visoje Lietuvoje beveik visada žinomi dar iki paskelbiant pretendentų vardus. Politinių partijų finansavimas iš biudžeto kol kas taip pat neatgraso partinių vadų nuo silpnybės rinkimų kampanijoms surinkti visus įmanomus pinigus, kurių reikšminga dalį sudaro „juodosios” lėšos.
Pagaliau, didžiuma naujai sukurtų partijų savo politinę veiklą pirmiausiai vertina tik kaip priemonę jų narių asmeninio verslo gerovei užtikrinti. Lietuvoje tuojau bus imta lenkti galvas prieš tuos, kurie politika laikydami labiau galimybę užsidirbti patiems, vis dėlto kartais prisimena ir visuomenės interesą. 10 procentų „otkato” taisyklė daugelyje valstybės institucijų tapo įprasta, todėl Adolfo Šleževičiaus laikais siaubą kėlę „5 procentai” atrodo žiedeliais.
Visi šie pavyzdžiai rodo, jog korupcijos prevencijos priemonės negali būti vienkartinės – po metų kitų jos paprasčiausiai pasensta, nors kažkada atrodė veik genialios. Gal būt dėl to galutinis politikų elgsenos ir etikos principus reglamentuojančio kodekso variantas virto karikatūra. Korupcijos prevencija turi būti nuolatinė ir puoselėjama. Tačiau tai negali paguosti premjero.
Rinkimai į vietos savivaldą iš esmės bus puikus politinės korupcijos indikatorius, kurio jokie tikri ar tariami Vyriausybės žingsniai tikriausiai negalės pakeisti. Tačiau jeigu žiniasklaida po rinkimų bent porą mėnesių gromuluos tikras ir numanomas politinėms kampanijoms finansuoti išleistas partijų lėšas, G. Kirkilui laukti kito rudens nebūtina: visuomenės opinija politinės korupcijos požiūriu bus suformuota. Kokių sprendimų imsis Vyriausybės lyderiai – pavyzdžiui, nelaukdami rinkimų pabaigos arčiau rinkimų štabų deleguos mokesčių inspekcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnus – iš esmės yra jų galvos skausmas.
Kita problema – G. Kirkilui galas, jeigu visos šalies valdžios institucijos nepradės dirbti ženkliai skaidriau. Kada apie kiekvieną popierių, sprendimą, vienodą visiems elgsenos tvarką internete galės sužinoti kiekvienas pilietis. Tokiam uždaviniui įgyvendinti vieneri metai – katastrofiškai mažas laikas. Dar labiau beviltiškai laiko požiūriu atrodo galimybė įgyvendinti kitą būtiną korupcijos prevencijos sąlygą: radikaliai sumažinti valdininkų teises interpretuoti įstatymus ir naudotis savo „kontroliuojančiomis” funkcijomis.
Sudėjus viską į krūvą atrodo, jog G. Kirkilas sulyg pažadu atsistatydinti dėl korupcijos tiesiog perlenkė lazdą, surengęs savo viešo nusikirsdinimo spektaklį. Tačiau gal premjeras turi kažkokį slaptą planą?