Prancūzai moka mėgautis.
Daiva Tamošiūnaitė (radijo ir TV laidų vedėja):
– Paryžiaus nepamilau iš pirmo žvilgsnio. Per daug išsvajotas, paveikslėliuose iščiupinėtas miestas buvo. Tik, antro, gal net trečio apsilankymo metu supratau: mano. Nebelakstau nuvažiavusi per įžymybes, tik pagarbą visada atiduodu Monmartrui. Netgi stengiuosi ten apsigyventi. Kuris nepagalvojame: kaip smagu būtų turėti Vilniuje kavinę, kur tave pažinotų ir užėjus paklaustų, ar pageidausiu „kaip visada”. Kur jausčiausi sava, lyg būčiau rezervavusi sau vietą visam gyvenimui. Paryžiuje užtenka pasirodyti toje pačioje vietoje porą kartų, pasikalbėti su padavėju, šeimininku, ir jau jautiesi lyg čia vaikščiotum metų metus, lyg gyventum visai netoliese – tiesiog už kampo.
Paryžius šiltas. Ledų pardavėja gali nei iš šio, nei iš to užmegzti pokalbį apie orą, prie bežioplinėjančio su žemėlapiu rankoje gali prieiti praeivis ir pasiteirauti, ar nereikia pagalbos, viešbučio kambarinė, paprašyta į kambarį atneš pusryčius ir pusvalandį nenorės niekur išeiti, nes matys tavyje tą vienintelį žmogų, kuriam norės išsipasakoti visą savo gyvenimą.
Atstumai maži. Tarp namų, tarp mašinų, tarp staliukų kavinėse. Lyg viskas pritaikyta daug mažesniems žmonėms. Bet kaimyno asmeninė erdvė labai gerbiama. Vos pajusi svetimo skverno brūkštelėjimą, iškart išgirsi: pardon.
Maistas – puikus. Vynas – puikus. Ir vartojimo kultūra. Įspūdis toks, kad be meilės čia negaminama, be meilės – nevartojama.
Prancūzai moka mėgautis. Londonietis gali užsukti į pub’ą ir atsistojęs išmaukti bokalą alaus. Paryžiečiui tai nesuprantama. Jis atsisės prie staliuko ir mėgaudamasis gurkšnos taurę vyno ne vieną valandą. Ir kalbės, kalbės… Jokie mobilieji telefonai, joks internetas �nei išmuš prancūzui malonumo bendrauti gyvai. Manau, prancūzai gerbia iš Dievo gautą dovaną – gyvenimą – ir stengiasi pasidžiaugti kiekviena jo minute. Štai už ką aš juos myliu.
Žavi poetinė miesto dvasia
Giedrė Kabašinskienė („Vilnius Europos kultūros sostinė 2009” direktorė):
– Vaikystėje Paryžius buvo nerealus pasaulis. Tuomet žinojau, kad yra miestas, kuriame vyksta sukilimai, revoliucijos ir kontrrevoliucijos, turėję atgarsių ir mano šalyje. Tai miestas, kuriame tiek daug įžymių vietų, kurį taip labai myli mano mėgstami menininkai ir rašytojai. Paryžius… Negalėjau patikėti, kad į jį apskritai kada nors galėsiu nuvykti, kaip dabar negaliu patikėti, kad jame tiek ilgai gyvenau ir dirbau.
Ką mėgstu Paryžiuje? Jo metų laikus, jo mažus restoranus, jo madas, jo sendaikčių turgus, jo bandelių ir žuvų parduotuves, jo žmones, jo poetinę dvasią… Galima sakyti, kad Paryžiaus ore tvyro mylinčio, laisvo, nevaržomo žmogaus dvasia. Ta dvasios laisvė Paryžiuje svaigina labiau nei bet kas…
Galiu sakyti, kad sergu nepagydoma liga – meile Paryžiui.
Amelijos šalies ambasadoriai
Audrius Musteikis, LŽ žurnalistas:
– Vienu metu, prieš gerą dešimtmetį, čia, Vilniuje, palyginti jauna prancūzų pora buvo mano kaimynai. Gijomas ir Ana. Kasryt jų mankšta uždarame kieme prikaustydavo mane prie lango. Jie visada pamodavo kviesdami prisijungti, bet jau būdavau „prisijungęs”, tai yra užtekdavo vien žiūrėti, nusižiūrinėti, ir tai prilygo mankštai, keliančiai tonusą, nugiedrijančiai dažną darganotą rytą. Jie viską darė kaip tą mankštą, kažkaip lengvai ir gražiai, darniai ir mielai, patys jausdami malonumą ir maksimaliai suteikdami jo aplinkai: užsukdavo paplepėti, kviesdavo į vakarėlius, pristatydavo pas juos gausiai atvykstančius tėvynainius, gerdavo ir girdavo tik savo krašto vyną, traukdavo per dantį amžinus prancūzų konkurentus italus… Žodžiu, prieš gerą dešimtmetį, patys to nežinodami, jie man pravėrė didžiulį langą ne tik į Prancūziją.
Neaišku, kas čia režisavo, bet ir vėliau prancūzai ir jų šalis sukdavosi į mane įsimylėti vertąja puse. Tiek Paryžiaus priemiestis, iš kurio stulbinamai greitai, be spūsčių ir grūsčių, atbildama į centrą traukinuku, pusiaukelėje neriančiu po žeme ir virstančiu metro traukiniu; tiek provincijos miestelis, kiek užmatai supamas geltoniausių javų jūros, kasmet virstančios ilgaisiais prancūzų batonais. Po kiek laiko labiau įvertinau, ką turėjau – kai prof. Alfredas Bumblauskas išpažino savo svajones: pagyventi atokiame, ramiame Prancūzijos miestelyje prie viduramžių pilies. (Regis, paprastutė svajonė, bet jei likimas kortas mėto kitaip, ne taip jau lengvai įgyvendinama.) „Manajame” miestelyje, kurio visi gyventojai vienas su kitu sveikinosi, dunksojo tikra, sveika, vidurvasario saulėje visai neniūri viduramžių pilis.
Žinomas Lietuvos plastikos chirurgas, neretai einantis į TV laidas, šmėkščiojantis populiarių žurnalų reportažuose iš aukštuomenės vakarėlių, Prancūzijos įspūdžius dėstė kaip stebuklą: kasryt eidavęs pirkti duonos ir bandelių, krautuvininkas netrukus jį įsidėmėjęs, tapęs bičiuliu, atspėdavęs jo norus, visada pasišnekėdavęs, o svarbiausia – jokio formalumo šešėlio. Paradinio dėmesio savo krašte nestokojantis atvykėlis ten ištirpo prieš paprasčiausią, natūralų ir žmogišką dėmesį. Prancūzai tą moka – susidraugauti iškart be formalumo nuosėdų. Jie, beje, nė nesuprastų, kuo čia taip žavėtis. Taip, paslaugos teikėjo ir kliento santykiuose esama komercinio intereso, bet gyvenimas – ne vien pirkimas ir pardavimas, o prancūzai bet kurioje sferoje išlieka prancūzai. Jei pabandysite iš tiesų įsismelkti į jų gyvenimą, įsitikinsite. Ir dar – tik toje, ir ne kitoje, šalyje galėjo atsirasti toks filmas kaip „Amelija iš Monmartro”.