Manoma, jog apie 70 proc. visų žmonių ligų yra įsikalbėtos. Ir tik 30 procentų jų kyla dėl patologijos.
Liguistas polinkis perdėtai rūpintis savo sveikata, įsikalbėti ligas, kurių iš tikrųjų nėra, vadinamas hipochondrija.
Kūno ligų puolame ieškoti tada, kai bandome pasipriešinti psichologinei problemai. Kai bijome dėl savęs, nepriimame ir vengiame to, kas yra. Kai negalime išsisukti nuo to, kas nutiko mūsų gyvenime, ir nežinome, kaip į tai reaguoti. Štai tuomet ir bėgame į ligą.
Žmogui lengviau sirgti kūnu, nei atvirai susitikti su savo psichologine bėda. Jam lengviau nuo jos nusigręžti, nei žiūrėti į akis, suvokti ir priimti sprendimą. Taigi hipochondrija yra dvasinės problemos perkėlimas į fizinį kūną.
Kūnas seka paskui protą. Jis taip akylai mus saugo, kad kai tik iškyla psichologinė problema, kuri mums atrodo absoliučiai neišsprendžiama, jis „prisiima atsakomybę”. Kūnas sukoncentruoja dėmesį į save, svarbiausiu tampa jis, o ne ta problema, dėl kurios jis susirgo. Taigi žmogus nukreipia dėmesį nuo tikrosios problemos. Bet ko gi jis pasiekia? Nieko. Tik praranda gyvenimo interesą. Nes jeigu jis turi kūno problemų – kaip apdujęs lakstys nuo vieno daktaro pas kitą, gers vaistus, sutelkęs visą dėmesį į kūną. Jis žino, kaip spręsti kūno problemas. Bet jo niekas nemokė, kaip įveikti dvasines.
Sunku patikėti, kad mes patys paleidžiame ligos mechanizmą. Ir kai mechanizmas paleistas, jau neturi reikšmės, ar mes susirgome iš tikro, ar tik įsikalbėjome, – kūnas ima sirgti natūraliai, kaip kad sirgtų esant patologijai. Tačiau jei būtų panaikinta psichologinė problema, dėl kurios jūs pradėjote sirgti, atkristų ir liga. Štai kuo skiriasi hipochondrija nuo tikros ligos.
Jeigu mes išgyvensime situaciją taip, kaip sugebame, neatitraukdami dėmesio ir įsisąmonindami viską, kas su mumis vyksta, mes būtinai išmoksime savarankiškai spręsti pirminę problemą. Mes turime visas galimybes to išmokti, jeigu tik nuo jos nebėgsime.