Įsivaizduokite mažą kačiuką, lipantį į medį. Jis eksperimentuoja, bando išlaikyti pusiausvyrą, tikrina savo jėgas ir galimybes. Suaugusi katė stebi, bet netrukdo. O kaip elgiamės mes, žmonės?
Vos išmokęs vaikščioti vaikas bando užlipti ant kėdės. Dažniausiai tėvų reakcija būna stabdanti: „Atsargiai, nelipk, nukrisi”, „Tu dar mažas, kėdė tau per aukšta”, „Oi, palauk, padėsiu, palaikysiu”. Taip tėvai užkerta kelią vaiko eksperimentams su pasauliu ir savimi. Vaikas pradeda bijoti rizikuoti, nepasitiki savimi. O augdamas mažylis turi išmokti pasitikėti savimi, atsvarą ir palaikymą atrasti savyje, o ne aplinkoje. Kol vaikas mažas, jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir poreikių tenkinimas. Bet augdamas jis vis labiau nori ir gali remtis į save, savyje randa jėgų ir galimybių, svarbu tik jam netrukdyti ir jo nestabdyti.
Gal surizikuokim…
Dideli sunkumai iškyla tada, kai tėvai kišasi į vaiko augimo procesą, kai trukdo ir neleidžia vaikui rasti asmeninio elgesio stiliaus, kai pernelyg jį saugo, kai neleidžia jam to, ką jis jau sugebėtų daryti pagal išsivystymo lygį. Kai mano vyresnei dukrai buvo apie ketverius metus, ji savarankiškai pradėjo pjaustyti maistą aštriu peiliu. Koks apėmė išgąstis, kai sykį užėjusi į virtuvę pamačiau, kad aštriu peiliu pjausto abi mano dukterys – mažoji buvo vos dvejų. Iš pradžių norėjau atimti iš mažosios peilį – juk gali įsipjauti! Bet sustabdžiau save: o gal surizikuokim, pažiūrėkim, ar pavyks? Dabar mažoji puikiai tepa sumuštinius, kartais net ir savo sesei. Ir į pirštą smarkiai dar nebuvo įsipjovusi.
Ne laiku ir ne vietoj
Kai tėvai į vaiką žiūri kaip į asmeninę nuosavybę, gali kilti noras arba tą vaiką pernelyg saugoti, arba visiems rodyti kaip pavyzdį, arba nekreipti dėmesio į jo pomėgius, norus. Kai vaikas per daug saugomas, jis negali pasitikėti savimi, stokoja savarankiškumo, bijo rizikuoti. Toks vaikas užaugęs bus priklausomas ir nesiryš pats daryti sprendimų. Netgi paprasti posakiai, kuriuos tėvai beria net nesusimąstydami („Oi, nebėk, pargriūsi”, „Nebūk vėjyje – peršalsi”, „Nešokinėk, koją susilaužysi, sprandą nusisuksi” ir pan.) gali būti pernelyg didelio saugojimo išraiška. Vaikų savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi slopina tėvų pagalba ne laiku ir ne vietoje. Iš pradžių vaikui reikia leisti veikti pačiam, ir tik kai matome, kad jam vienam per sunku, galime pasiūlyti savo pagalbą.
Gausu šeimų, kuriose vaikas skatinamas ar net verčiamas lankyti kuo daugiau būrelių, privalo puikiai mokytis, visur ir visada būti pirmas. Kai vaikas rodomas kitiems kaip pavyzdys, tada iš jo pernelyg daug reikalaujama, tikimasi to, ko jis dar negali ir nesugeba daryti pagal savo amžių. Vargu ar užaugęs jis įgis pasitikėjimo savimi, sugebės save vertinti.
Kai tėvai nepaiso vaiko norų, tikisi, kad vaikas domėsis tuo, kas jiems patiems įdomu, vaikas neišmoksta įsiklausyti į save, neskiria, ko nori jis pats, o ko – kiti iš jo. Tokiems vaikams tėvai nurodo, kuo rengtis, su kuo draugauti (ar nedraugauti), ką valgyti, kaip leisti laisvalaikį ir pan. Užaugęs toks žmogus elgsis pagal taisykles, nekreips dėmesio į savo norus ir poreikius.
Tai nepadeda asmenybei augti
Psichologinėje literatūroje rašoma apie tris neigiamus vaikų auklėjimo būdus, kuriais tėvai trikdo vaiko asmenybės augimą:
1. „Lazdos principas”. Vaikas gauna informaciją iš tėvų, kad jeigu jis kažką padarys – tai jam tada bus! Gali būti, kad ši informacija perduodama žodžiais, bet gali būti tik nujaučiama. Tada nuolat laukiama kažko baisaus, katastrofos. Taip slopinami vaiko jausmai ir savirealizacija. Jeigu vaikas supyks, nuliūs ar apsidžiaugs – tada bus kažkas negerai, gal jį atstums, gal išjuoks, gal nuvertins. Vaikas auga suvaržytas, uždaras, nepasitiki savimi. Suaugęs jis sunkiai galės įsisąmonyti ir išreikšti savo jausmus, ignoruos kitų žmonių jausmus, galų gale į pasaulį žiūrės pesimistiškai.
2. Hipnozė. Tėvai informaciją vaikui perduoda hipnotizuodami savo autoritetu. Išmintis, gyvenimo tiesos dėstomos besąlygiškai, nesudaroma sąlygų informacijai vertinti, analizuoti. Vaikas tėvų nuomonę turi priimti kaip vienintelę, neturi teisės prieštarauti ar ginčytis. Suaugęs toks žmogus būna priklausomas nuo autoritetų, ieško jų ir jais tiki. Arba siekia pats tapti kitiems autoritetu bet kokia kaina.
3. Perdėtas lepinimas. Vaikas visada gauna viską, ko nori. Formuojasi klaidingas įsitikinimas: kai tik man ko nors reikės, atsiras, kas tai padarys. Vaikas į kitus žiūri kaip į savo poreikių ir norų pildytojus. Suaugęs dažniausiai visą energiją „investuoja” į manipuliacijas, nebelieka jėgų priimti pasaulį kūrybiškai. Toks žmogus būna nesavarankiškas, priklausomas nuo kitų, pats negali patenkinti savo poreikių. Nejaučia kitų žmonių ribų, jas peržengia; prieštarauja ir neigia, kai kiti žmonės atsisako padaryti, ko jis paprašo. Jis bet kokį žmonių „ne” priima kaip asmeninį įžeidimą, atstūmimą, nepagarbą.