Didelis. Apvalus. Oranžinis. Skanus. Naudingas. Kas gali būti geresnio rudenį nei moliūgas?
Kas yra kas
Išsiaiškinti, kas moliūginių šeimoje moliūgas, nelengva: giminystės ryšiai pernelyg painūs. Ypač sunku skirtingų šalių botanikams. Tai, kas pas mus vadinama aguročiais, Anglijoje auga kaip vasariniai moliūgai ir atvirkščiai: moliūgai ten vadinami žieminiais aguročiais.
Labiausiai paplitusios aguročių rūšys: muskatiniai, storažieviai ir stambiavaisiai. Patys skaniausi muskatiniai moliūgai. Jie saldūs ir aromatingi, juos galima valgyti žalius, pjaustytus gabalėliais – su riešutų padažu, gaminti košes, kepti blynus ir pyragus. Indijoje iš muskatinių moliūgų gaunama nuostabaus skonio chalva. Atskirti tokius moliūgus galima pagal gruoblėtą uodegytę, plokščią prie pagrindo, ir žalią dryžuotą arba geltonos su rusva odele. Minkštimas – šviesiai oranžinis. Kuo ilgiau tokie moliūgai laikomi, tuo ryškesnės spalvos tampa minkštimas, bet jame mažėja vitaminų.
Iš storažievių šeimos reikėtų paminėti makaroninį moliūgą: jo minkštimo plaušai pagaminti būna stori ir ilgi – kaip spagečiai. Tokie moliūgai kepami arba verdami nepjaustyti, tik pagaminti perpjaunami, išimamos sėklos ir šakute sukamaisiais judesiais krapštomas minkštimas. Jis labai gardus su tikrais makaronais, pagardintas margarinu su muskato riešutu ir sūriu.
Stambiavaisių moliūgų minkštimas purus, su daugybe plaušelių, o žievė stora. Paprastai jie kepami arba iš jų verdamos sriubos.
Beje, didžiausią žmonijos istorijoje moliūgą išaugino sodininkas iš Pensilvanijos. Moliūgo pavadinimas buvo „Atlanto milžinas” ir svėrė jis 665 kilogramus. Gal ir ne pramanas, kad kadaise moliūgas galėjo virsti karieta…
Tarptautinis reiškinys
Moliūgų sriuba verdama visame pasaulyje. Tačiau nuostabu, kokia ji gali būti neskani. Kartą paragavęs, niekada daugiau nebenorėsi. Todėl pirmą kartą ragaujant tokios sriubos reikia atitinkamai nusitikti. Jei ryšitės virti, atminkite, jog moliūgą pirmiausia reikia iškepti. Imate vidutinio dydžio vaisių arba kelis mažus, iš viršaus persmeigiate virbalu ir dedate į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepimo laikas – 15-20 minučių pusei kilogramo. Ataušęs moliūgas „išdarinėjamas”: nupjaunamas viršus, išimamos sėklos ir minkštimas. Jei tai įsigudrinama padaryti nepažeidus žievės, į improvizuotą moliūginį dubenį bus galima supilti sriubą.
Prancūzai moliūgo minkštimą pertrina per sietelį, atskiedžia vištienos sultiniu, pagardina druska ir muskato riešutu, deda kuo daugiau grietinės ir gardžiuojasi.
Kas liko – ne dėl Miko
Užsiimant moliūgine kulinarija kyla pagrįstas klausimas: kur dėti atliekas? Negalima ramiai žiūrėti, kaip į šiukšlių kibirą keliauja pusė daržininko triūso arba pinigų. Su moliūgo žieve nieko daryti nebeišeis, nors senovėje ja buvo kūrentos krosnys, o štai su sėklomis – galima. Jei turite tetulę, kuri investuotų į aliejaus gamyklėlę, greit praturtėtumėte. Moliūgų aliejus – vienas brangiausių pasaulyje, jei ne pats brangiausias. Tai pateisinama: aliejuje labai daug polinesočiųjų rūgščių, mineralinių junginių ir mikroelementų. Jei aliejus spaustas iš pakepintų sėklų, jis būna tamsiai žalias, beveik juodas, jei iš žalių – smaragdinis.
Moliūgų aliejus pradėtas gaminti Austrijoje, Štyrijos provincijoje. Ten į jį vilgoma juoda duona ir ja gardinama bulvių košė. Skonis gana specifinis. O žalių daržovių salotos su moliūgų aliejumi – gardumėlis. Dideliam dubeniui pakanka šaukštelio aliejaus.
Jei neturite galimybės spausti aliejų, galite džiovinti sėklas. Jas reikia nuvalyti ir lygiu sluoksniu supilti ant skardos, pašlakstyti aliejumi, pasūdyti ir kepti 180 laipsnių orkaitėje maždaug 25 minutes. Kas penkias minutes sėklas reikia apversti.
Beje, Štyrijoje kasmet švenčiama Moliūgo diena: valgoma moliūgų sriuba, moliūgų degtinė užkandama moliūgų pyragu, o nuo pagirių gydomasi moliūgų kava.