Ne vienas lietuvis jau ruošiasi iš užsienio atklydusioms šventėms – Helovynui ir Saldžiausiai dienai.
Tačiau etnologai mano, jog svetimos mados – laikinos. Jos neištrins tautos atminties ir neišstums tradicinių rudens švenčių, kuriose svečiuojasi ir vėlės.
Švęsdavo pabaigtuves
Nuo seno spalio 28-ąją lietuviai švęsdavo Simajudą.
Derliaus nuėmimo pabaigtuvės ir šiltojo metų laiko palydos sutapdavo su didžiausiu rudens turgumi, vadintu Simajudo turgumi.
Dar anksčiau, iki krikščionybės, buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės.
Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų viešnagės metas – vėlyvas ruduo.
Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių – prieš Visų šventųjų dieną ir Vėlines.
Ne veltui senovės lietuviai spalio ir lapkričio mėnesius vadino Vėliniu ar Vėlių.
Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus apaštalų – Simono ir Judo Tado (nepainioti su išdaviku Judu Iskarijotu) varduvėmis.
Taip atsirado kitas šios rudens šventės pavadinimas – Simajudas.
Klaipėdos krašte jis rečiau skambėjo. Pasak uostamiesčio Etnokultūros centro etnologės Valerijos Jankūnaitės, Simajudą švęsdavo kituose Lietuvos regionuose. Ten, kur labiau išvystyta žemdirbystė.
Klaipėdos kraštui, esančiam ant smėlio ir šalia jūros, svarbesni būdavo jomarkai prieš Šventą Martyną, švenčiamą lapkričio 11-ąją.
„Tądien samdiniai gaudavo atlygį, dosniai būdavo pavaišinami – pasibaigdavo jų darbo sezonas. Vaišės neapsieidavo be nupenėtos žąsies.
Šventės svarbą rodė ir Martyno vardo populiarumas Mažojoje Lietuvoje”, – pasakojo V.Jankūnaitė.
Martyno šventė Klaipėdoje neužmiršta: lapkričio 10 dieną Martynai ir ne martynai kviečiami ją drauge atšvęsti Žvejų rūmuose.
Amerika sukomercino
Tautos atmintį kaskart išbando iš Vakarų atsiaučiantys rudens švenčių vėjai.
Iš JAV po pasaulį pasklido kvietimas paskutinįjį spalio šeštadienį švęsti Saldžiausią dieną (Sweetest day) – apipilti saldžiomis dovanėlėmis artimuosius, draugus ir kaimynus, parodant, kaip jie yra mylimi ir vertinami.
Lietuvoje Saldžiausia diena dar neišpopuliarėjo taip, kaip kita iš svetur atėjusi šventė – Helovynas (Halloween).
Daug kam jos tikroji prasmė nerūpi ir asocijuojasi vien su išpjaustytais moliūgais, šiurpą keliančiomis kaukėmis ir adrenalino teikiančiomis linksmybėmis.
Daug kam tai – amerikietiška šventė.
Tačiau taip manantieji klysta.
Mistiškų apeigų šaknys – keltiškoje Airijoje. Prieš Kristų joje vasara oficialiai baigdavosi spalio 31 dieną.
Kilusi iš keltų papročių ir iš viduramžių europiečių maldų ritualų, Helovyno šventė komerciniu karnavalu su zombiais ir drakulomis tapo Jungtinėse Valstijose.
Amerikiečiai neturi savo kultūros šaknų, neturi ir protėvių kulto.
Manoma, kad Helovynas į Ameriką atkeliavo XIX šimtmetyje. Jį atvežė airių imigrantai, dėl bado bėgę iš savo šalies.
Gyvieji neva nenorėdavo būti apsėsti dvasių, todėl spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai apsirengdavo baisiais drabužiais ir triukšmaudavo, stengdamiesi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.
Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Bylojama, jog velnias davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo papiltos išskobtos ropės viduje.
Pas mus neprigijo
Tokia tolima svetima praeitis… O spalio pabaiga, kai sukrus vėlės, – čia pat.
Klaipėdos prekybos centrai jau siūlo pirkti šiurpias kaukes ir maskaradinius drabužius, barai ir naktiniai klubai vilioja į specialiai Helovynui skirtas linksmybes.
Nors jau būta kalbininkų pasiūlymų Helovyną sulietuvinti ir pavadinti Vaiduoklių švente.
V.Jankūnaitės įsitikinimu, ji pas mus neprigijo.
Etnologė prisiminė, jog prieš 3-4 metus jaunuoliai patys darydavo arba prekybos centruose ieškodavo kaukių Helovynui.
„Dabar šis įkarštis atlėgo. Kadangi Helovynas – mums svetima šventė, žmonės paprasčiausiai nesupranta, kaip ją reikia švęsti”, – svarstė V.Jankūnaitė.
Jos nuomone, jaunimas pirmasis įsikibo į Helovyną todėl, kad tai buvo savotiška maišto forma – linksmybes priešpastatyti Vėlinių ir Visų Šventųjų dienos rimčiai.
Nors ne vienas suaugusysis Helovyno triukšmą prieš mirusiųjų pagerbimo dieną laiko šventvagyste, V.Jankūnaitė neskuba teisti jaunuolių.
„Dauguma jų nežino, kas yra mirtis, nėra susidūrę su artimųjų netektimi”, – pridūrė etnologė.