Beveik keturis mėnesius Taikomosios dailės muziejuje veikiančią tarptautinę parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai” įprasmina išleistas katalogas
Leidinys
Per UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 30-osios sesijos atidarymą Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pristatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorinių vėliavų ir žemėlapių, atvežtų iš Švedijos, paroda. Beveik keturis mėnesius veikiančią ekspoziciją jau matė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, surengtos 45 edukacinės pamokos, kuriose lankėsi moksleiviai iš visos Lietuvos. Paroda pamažėl atsisveikina. Jau nukabinti autentiški žemėlapiai, kurie rengiami kelionei į Armijos muziejų Stokholme ir Švedijos karo archyvą. Tačiau iki spalio 26 dienos dar galima pamatyti žemėlapių, miestų, tvirtovių ar vietovių planų kopijų, unikalių vėliavų bei jų faksimilių.
Neseniai mūsų paveldo tyrėjus ir gerbėjus nudžiugino dar viena žinia – Lietuvos dailės muziejus išleido parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai” katalogą. Apie itin vertingą leidinį kalbėta per renginį, skirtą katalogui pristatyti.
Atradimai
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys džiaugėsi, kad tarptautinės parodos programa sėkmingai įgyvendinta: visuomenė supažindinta su Švedijoje ilgus metus saugotomis LDK istorinėmis vėliavomis ir žemėlapiais, mūsų valstybės simboliai ne tik grįžo į Lietuvą kaip unikalios parodos eksponatai, bet ir tapo neatsiejama mūsų istorinės patirties ir savimonės dalimi.
Apie šias lituanistines vertybes tikriausiai nedaugelis būtų žinojęs, jei ne istorikas, garsus heraldikos specialistas Edmundas Antanas Rimša. Tai jis, 1992-aisiais ieškodamas papildomos medžiagos savo paskaitoms studentams, aptiko intriguojantį straipsnį „Kario” žurnale. Nedelsdamas kreipėsi į savo kolegą istoriką Arturą Mickevičių, tuo metu Švedijoje tyrinėjusį IX-XII amžiaus vikingų ir baltų ryšius.
Šiandien istorijos mokslų daktaras Mickevičius jau kaip anekdotinį nutikimą prisimena pirmą susitikimą su Švedijos valdininkais, kai paaiškėjo, jog lituanistinės vertybės rūpėjo ir… saugumui.
Pasak Mickevičiaus, tai negalėjo suteikti itin didelio džiaugsmo. Visai kitokios nuotaikos apėmė istoriką, kai jam, įžengusiam į saugyklą, buvo parodytos mūsų vertybės. Ir šiandien Mickevičius prisimena tą ypatingą jausmą, kai pamatė pirmąją vėliavą žydrais apvadais: XVII amžiaus pabaigos – XVIII amžiaus pradžios Brastos vaivadaičio Pranciškaus Emilijono Kurčos pėstininkų vėliavą. „Tai buvo įspūdinga, gana gerai išsilaikiusi autentiška karo vėliava, – prisiminė Mickevičius. – Švedai, matydami mano susižavėjimą eksponatais ir jų saugojimu, paaiškino, kad išskirtinį dėmesį skiria ne mūsų, o savo paveldui ir savo karinei šlovei”.
Padėka švedams
Budrys priminė, kad tai, ką švedai laiko karo trofėjais, mums – Lietuvos galybė, ypatingi simboliai. Profesorius habilituotas daktaras Antanas Tyla čia pat pridūrė, kad labai gerai, jog turėjome tokius priešus, kurie saugojo trofėjus, paliko juos ir mūsų istorijai. Juk dar neseniai, iki Švedijos archyvų, buvo žinoma vienintelė išlikusi autentiška XVII amžiaus pradžios – Trakų vaivadijos – vėliava. Kovas su švedais tyrinėjantis Tyla priminė 1606, 1656, 1659 metų karus ir sukilimus, vylėsi, kad gal bus surastos ir tuos mūšius menančios vėliavos.
Tyla akcentavo, kad mūsų paveldui ypač vertingi ir žemėlapiai bei planai. „Unikalūs topografų darbai – mūsų miestelių vaizdai, vietovės ir buvę keliai, apie kuriuos neturėjome jokių žinių. Puiku, kad tai pristatyta parodoje ir kataloge, tapo prieinama tyrinėtojams, atkreipia visuomenės dėmesį į įdomų mūsų paveldą”, – kalbėjo Tyla.
Dar bus atradimų?
Rimša priminė, jog kiekviena vėliava – tai dešimtimis, šimtais skaičiuojamų žmonių likimai, kad ir Maskvos (Rusija) istoriniame archyve yra keli šimtai mūsų vėliavų, nuo 1654-1655 karo saugomų keliose skryniose. Istorikas atkreipė dėmesį į tai, kad daugelyje vėliavų gerai matomi dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – simboliai, kurie atspindi abiejų valstybių lygiateisiškumą.
Alma Braziūnienė istorinius žemėlapius ir planus apžvelgė spaudos paveldo tyrinėtojos akimis. Savo prisiminimais apie darbą rengiant ekspoziciją dalijęsi parodos kuratoriai jauni istorikai Remigijus Černius (jis ir leidinio sudarytojas) ir Vytautas Rimša akcentavo ypač reikšmingą kultūros atašė Švedijos Karalystėje Lianos Ruokytės pagalbą.