Vonios kambarį, ypač seniau statytuose namuose, dažniausiai šildo gyvatukas. Dažnai ant jo sukabiname ne tik drėgnus rankšluosčius, bet ir įvairius skalbinius. Jei vonioje įtaisomi radiatoriai, jie turi būti specialūs, atsparūs drėgmei ir pritaikyti rankšluosčiams džiovinti. Ne paskutinėje vietoje ir jų išvaizda, tad norint turėti jaukų ir patogų vonios kambarį šio įrenginio nereikėtų palikti nuošaly.
Ankstesnės statybos daugiabučių namų vonios kambarius dažniausiai puošia tradiciniai gyvatukai. Vienodas jų dizainas, vienoda paskirtis, vienodas dydis. Nors nemažai žmonių senus džiovintuvus jau senai pakeitė naujais, moderniškais, „nurašyti” senųjų dar tikrai nereikėtų. Svarbu, ar šie gyvatukai gerai atlieka savo funkciją. Taigi jei kilo noras seną gyvatuką pakeisti nauju, patartina gerai viską apgalvoti. Jei senasis jums nepatinka tik dėl savo išvaizdos, čia padėti gali nedidelis kibirėlis dažų. Tai pigiausias būdas gyvatukui atnaujinti.
Svarbu matmenys
Jei nutiko taip, kad senas gyvatukas sugedo arba atrodo nebepataisomas, reikia ieškoti naujo pakaitalo. Džiovintuvų galima rasti kiekvienoje statybos ar buities prekių parduotuvėje ir išsirinkti iš didelės įvairovės neturėtų būti sunku. Jei nenorite papildomų taisymo darbų, reikėtų rinktis tokio pat dydžio džiovintuvą kaip ir senasis. Svarbiausia – tiksliai išmatuoti atstumą tarp gyvatuko jungimo prie sistemos taškų. Iš pažiūros atrodo, kad senieji gyvatukai yra vienodo dydžio, tačiau labai dažnai pasitaiko netikslumų. Tiksliai pasirinktą naują įrenginį teliks pritvirtinti. Taip išvengsite papildomų išlaidų, nereikės sukti galvos dėl naujo įrenginio pasirinkimo. Jei kyla noras nusipirkti rankšluosčių džiovintuvą, užimantį visą sieną, nuo grindų iki lubų, teks ir daugiau paplušėti, ir kur kas daugiau mokėti už jo įrengimą.
Pasirinkimo įvairovė
Gyvatukų ir rankšluosčių džiovintuvų galime rasti labai įvairių, bet labiausiai skiriasi dvi jų formos. Vieni panašūs į tradicinius gyvatukus ir nuo senųjų skiriasi vamzdžio storiu bei medžiaga, iš kurios pagaminti, kiti – džiovintuvai, kopėtėlės. Jie labiau pritaikyti rankšluosčiams kabinti. Tiek vienų, tiek kitų galima rasti įvairių dydžių. Vyrauja balta ir blizgaus metalo spalvos. Renkantis gyvatuką svarbu žinoti, iš ko jis pagamintas. Labiausiai paplitę iš žalvario, vario, plieno ar nerūdijančio plieno pagaminti džiovintuvai.
Žalvariniai ir nerūdijančio plieno džiovintuvai yra patvarūs ir universalūs. Jie skirti ir centrinio termofikacinio vandens šildymo sistemoms, ir recirkuliacinėms buitinio karšto vandens linijoms. Juos galima montuoti į visas vamzdžių sistemas – plienines, cinkuoto juodo metalo ir plastikines, nebijant galimos gyvatuko ar vamzdžių korozijos ir nesibaiminant dėl karšto vandens kokybės. Vienintelis nerūdijančio plieno rankšluosčių džiovintuvų trūkumas – triskart mažesnis šilumos laidumas, palyginti su paprastu plienu, ir net septynis kartus mažesnis, palyginti su žalvariu. Variniai rankšluosčių džiovintuvai pasižymi pačiomis geriausiomis šilumos laidumo (3,2 karto didesnis už žalvarį) ir patvarumo savybėmis (po 40 metų eksploatacijos nematyti pakitimų). Tačiau jie skirti montuoti tik į varines ir plastikines vamzdžių sistemas.
Nuo dydžio ir pagaminimo medžiagos labai priklauso ir kaina. Parduotuvėse džiovintuvą galima nusipirkti už kelis šimtus arba kelis tūkstančius litų. Turint keturis ar penkis šimtus litų jau nesunku įsigyti išties neblogą daiktą.
Nebūtina griauti sienų
Puiki pakaitalas yra elektriniai rankšluosčių džiovintuvai. Juos pritvirtinti nesunku, o eksploatuoti dar lengviau. Savo išvaizda toks džiovintuvas niekuo nesiskiria nuo vandens kaitinamo, o įrengti jį namie kur kas paprasčiau. Šis malonumas vonios kambaryje kainuoja nedaug. Per mėnesį jis sunaudoja elektros energijos maždaug už dvylika litų. Be to, tai labai patogu – bet kada tokį gyvatuką galima tiesiog išjungti.
Parduodami ir tokie gyvatukai, kurie šaltuoju sezonu gali būti vandens šildomi (įjungus buto šildymą), o vasarą puikiai veikti kaip elektriniai.