Seimas, panaikinęs draudimą savininkams grąžinti žemę natūra miško parkuose, atvėrė duris galimybei įsigyti sklypus gražiausiuose Lietuvos kampeliuose ir net miesto žaliosiose zonose.
Dringio, Lūšių, Asvejos, Sartų, Galvės paežerės, Europos parkas, Vingio parkas Vilniuje ir net garsiosios Turniškės – visa tai gali jau kitąmet pasidabinti užrašais „Privati nuosavybė” ir tapti lankytojams neprieinamomis teritorijomis.
Parlamentas, porą metų stalčiuose laikęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo pataisas, jas staiga iš ten ištraukė ir priėmė, kai visuomenės dėmesys buvo sutelktas į kitus dalykus.
Ar tikrai dėl teisingumo buvo priimtos prieštaringos pataisos ir ar jos iš naujo nesupriešins vis dar laukiančių žemės grąžinimo savininkų? Šis klausimas rūpi daug kam. Atsakymo tikimasi iš prezidento Valdo Adamkaus, turinčio arba pasirašyti priimtas pataisas, arba jas vetuoti.
Įspūdingas sąrašas
Seime „už” minėtas įstatymo pataisas balsavo 53 Seimo nariai, 7 balsavo „prieš”, o 23 susilaikė.
Svarstydami šias pataisas parlamentarai žinojo, kad kalbama apie 847 hektarų grąžinimą maždaug 490 piliečių. Tokius duomenis pateikė Žemės ūkio ministerija. Tačiau kokios teritorijos pateks į pelnytai auksiniu vadinamą sąrašą, niekas tiksliai negalėjo pasakyti. Juoba vengiama kalbėti apie tai, kas yra tie laimingieji, atgausiantys milijonus litų kainuojančius sklypus.
LŽ bandė išsiaiškinti, kurios teritorijos iš visų mūsų gali būti atimtos. Sąrašas išėjo iš tiesų įspūdingas.
Istoriniai savininkai pretenduoja atgauti per 800 hektarų miško parkų statusą turinčių teritorijų. Beje, tik dvi iš jų – ne prie vandens telkinių. Dauguma plotų, kaip sakė Utenos miškų urėdas Stasys Kvedaras, – Utenos apskrityje: Molėtuose, Ignalinoje, Utenoje, Zarasuose. Ten, kur sukurta infrastruktūra ir vasarą poilsiavietės „lūžta” nuo lankytojų. Dar dvi teritorijos nusižiūrėtos Trakuose prie Galvės ežero, po dvi atmatuota Alytuje ir Varėnoje. Pretenzijų pareikšta ir į garsųjį Europos parką šalia Vilniaus. Pasak jo vadovo Gintaro Karoso, savininkai norėtų susigrąžinti 39-is hektarus iš 55-ių.
„Kai šios teritorijos ir žemės kainos buvo mažesnės, tada niekam jų nereikėjo, ir pats Europos parkas nebuvo toks vertingas. Dabar, kai jis vertas kelių dešimčių milijonų litų, tiek asmenų, tiek institucijų, kurios prekiauja nekilnojamuoju turtu, interesas yra didžiulis”, – BNS kalbėjo Karosas.
Vilniečiai baiminasi ir dėl Pilaitės miško, kuris, neoficialiomis žiniomis, taip pat gali atsidurti tarp grąžinamų žemių.
Visi Vilniaus parkai
Be to, minėtos pataisos gali gerokai sujaukti žemėtvarkininkų galvas, mat iš viso Lietuvoje prikurta net 900 miško parkų, užimančių apie 17 tūkst. hektarų žemės.
Per karšto svarstymo debatus neprisimintas ir 2004 metų gruodžio 31 dienos Vyriausybės nutarimas, pagal kurį miško parkais tapo Vingio parkas, Karoliniškių šlaitas, Turniškės, Verkių ir Pavilnio regioniniai parkai bei 20 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus centro esamų daug žaliųjų plotų. Ar tikrai nebus rasta jokios landos ten „grąžinti” žemę „savininkams”?
Padidino nelygybę…
Įstatymo pataisų oponentai taip pat primena, kad Seimo sprendimas tik padidino socialinę nelygybę.
„Mes pamiršome tuos nuskriaustus žmones, kurie dėl daugelio priežasčių negalėjo atsiimti savo žemės. Dabar mėginti kai kuriems sudaryti išskirtines sąlygas yra nelogiška, – LŽ sakė Utenos miškų urėdas Kvedaras. – Utenos apskrityje tektų grąžinti 500 hektarų žemės natūra, o ta žemė ar miškai yra prie ežerų. Man sunku komentuoti reformos procesą, bet ją darant buvo daug neteisybės, ir šitos įstatymo pataisos kažin ar atkurs teisybę”.
Anot jo, greičiau atsitiks priešingai – daugeliui, kas gyveno miško parkuose ar prie ežerų, turėjo teisių į tą nuosavybę, buvo suteiktos kompensacijos, o dabar kažkam sudaromos išskirtinės sąlygos. Kodėl?
„Žinoma, priimtos pataisos verčia suklusti. Kažin ar panaikintas draudimas grąžinti žemę natūra miško parkuose neatvers noro pasipelnyti. Juk tikrai šis įstatymas priimtas ne dėl senutės ar senuko, gyvenusių prie ežerų. Tuo jau daug kartų įsitikinome, matydami žemės grąžinimo procedūrą. Manau, nebūna ugnies be dūmų”, – nerimo neslėpė Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius.
Dėl savo valdų jis teigė kol kas jaučiąsis saugus. „Juk negali leisti privatizuoti valstybinės reikšmės miškų. Mūsų parko statusas yra ypatingas, ir mes kol kas sugebėjome drausti jo niokojimą”, – kalbėjo Abaravičius.
… ar sumažino?
Pataisos rengėjai ir rėmėjai įsitikinę, kad įstatyme yra pakankamai saugiklių, kad visuomeninę reikšmę turintys miško parkai nebūtų grąžinti savininkams.
Pagrindinis saugiklis – specialus Vyriausybės sudarytas grąžintinų teritorijų sąrašas. Jį parengti Vyriausybė įpareigota iki gruodžio 1 dienos, vėliau jį tvirtins Seimas.
„Nuo 1999 iki 2001 metų gruodžio miško parkai, esantys kaimo vietovėse, buvo grąžinami piliečiams natūra. Tačiau nuo 2001-ųjų gruodžio ši nuostata buvo pakeista. Miško parkams priskirti miškai tapo valstybės išperkami, o tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtino Vyriausybė”, – padėtį aiškino Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Jonas Jagminas.
Anot jo, dėl prieš penkerius metus pakeistos nuostatos jau buvo padaryta žalos. „Štai Utenos apskrityje parengti ir apskrities viršininko patvirtinti (arba tik parengti) į vienkiemius neišskirstytų (rėžinių) kaimų žemės reformos žemėtvarkos projektai tapo niekiniai, nors šiems darbams atlikti sugaišta daug laiko ir panaudota nemažai valstybės biudžeto lėšų. Visi pretendentai įstatyme nustatytais terminais buvo pateikę visus reikalingus dokumentus ir nepakeitė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl spalio 12-ąją Seimo priimtos įstatymo pataisos leis atstatyti teisingumą”, – tvirtino komiteto pirmininkas.
Jagminas garantavo, kad vertingiausios teritorijos liks prieinamos visuomenei. „Siekdami suderinti pretendentų atkurti nuosavybės teises su ypatingų rekreacinės (kultūrinės) reikšmės objektų apsauga, patobulinome projekto nuostatas ir pasiūlėme kompromisą: kad piliečiams natūra būtų grąžinami tokie miško parkai, kurie nėra priskirti ypač vertingoms kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijoms”, – dėstė komiteto vadovas.