Fizinis lavinimas ar žalojimas?

Tikrindama moksleivių sveikatą, išgirdau nemažai nusiskundimų dėl fizinio lavinimo pamokų mokyklose.

Kai kurie visiškai sveiki vaikai tiesiog maldauja, kad neskirčiau jų į pagrindinę fizinio lavinimo grupę, nes ten jiems per sunku.

Nors esu didžiulė sportavimo entuziastė, tačiau tai, kas vyksta fizinio lavinimo pamokose, manau, ne visada naudinga jaunam organizmui. Nemanau, kad daug gero duoda įvairiausios lenktynės lauke, esant vėsiam, darganotam orui. Po tokių bėgimų, arba krosų, kai kurie vaikai suserga peršalimo ligomis. Kitose mokyklose net po ligos moksleiviai verčiami bėgti ilgus nuotolius lauke.

Daugybė pratimų, jeigu jie yra daromi netaisyklingai, žaloja sąnarius, stuburą. Didelėse grupėse neįmanoma pastebėti, ar teisingai kiekvienas sportuoja. Vaikystėje pertempus stuburą, skausmai neretai išlieka visam gyvenimui.

„Pas mus per fizinio lavinimo pamokas tiesiog tyčiojasi iš mūsų”, – pasakoja tvarkingas, gerai besimokantis, sportuojantis jaunuolis. „Kaip nuobaudą už triukšmavimą mokytojas liepia daryti penkiasdešimt pritūpimų, o kitą kartą pagrasina ir visu šimtu”, – su siaubu akyse pasakoja kita mergaitė. „Vaikštom žąsele aplink salę, po to visą savaitę gelia kojas”, – dar iš kitos mokyklos atsiliepimai.

Tokie ir daug panašių skundų rodo, kad fizinio lavinimo pamokos daugelyje mokyklų tebevyksta pagal sovietmečiu kurtą sukarintą metodiką. Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip mums mokyklos bendrabutyje už bausmę reikėdavo vaikščioti žąsele. Nejaugi nuo to laiko niekas nepasikeitė?

Žinoma, aš atsiprašau tų mokytojų, kurie fizinio lavinimo pamokas veda atsakingai, kūrybingai, nuoširdžiai. Vaikai turi judėti, sportuoti. Tik vietoj beprasmiškų lenktyniavimų, žalojančių pratimų galėtų vykti žymiai naudingesnės šokio pamokos, ritmikos, aerobikos, jogos užsiėmimai. Tuomet jauni žmonės pamėgtų sportą visam gyvenimui.