Karštą vasarą išsirengęs į žvejybą labiau tikiesi pabūti gamtoje, pasideginti, bet – ne laimikio.
Vakare nekibo
Mudu su Juozu savaitės pradžioje viliojome ešerius Plateliuose. Vakare prisikrovę pilną valtį daiktų, nes ruošiamės pernakvoti prie ežero, išplaukėme, vandeniu tempdami naktinį slieką ir guminuką. Mano gražaus guminuko – neatskirsi vandenyje nuo raudės – niekas nelietė. Juozo naktinį vis kas nors griebdavo, tačiau tik slieko galą patąsydavo ir nekibo. „Matyt, mailius”, – nusprendėme mudu.
Prisigaudėme aukšlių, saulažuvių ir mėginome prie nendrynų vilioti rainašonius. Negundė ir žuvelės. Plaukiojome iš vienos vietos į kitą, nors buvo pavakarys, pūtė pietrytys, tačiau saulė kepino kaip Afrikoje.
Iki temstant mūsų bendras laimikis – keturi nuo 200 iki 300 šimtų gramų ešeriai.
Lydeka griebė mailių
Juozas nieko gero nesitikėjo ir iš ryto. „Per karšta, debesų nėra, kažin ar ką pagausime”, – sakė jis. Aš slapta tikėjausi, kad iki patekant ir tekant saulei šį tą pagriebsime.
Pakilome dar prieš keturias. Susidėję daiktus, apie pusę penkių jau viliojome dryžuotuosius mailiumi.
Ežeras kaip stiklas, vienur kitur būrelis ešerių paviršiumi vaikė žuveles, bet mums beveik nekibo – vienas kitas apie 200 gramų ešerys, ir viskas. Patekėjo saulė, pakilo karštis, nebekibo.
Paplaukėme toliau nuo nendrių ir sustojome prie vieno iš daugelio vadinamųjų ežero skardžių. Platelių dugnas labai duobėtas. Gilėja beveik statmenai, todėl tokios vietos ir vadinamos skardžiais.
Šveičiau kuo tolyn nuo valties aukšlę, pervertą 10 numerio kabliuku per nugaros peleką. Netrukus mano plūdė nėrė gilyn. Kirtau. Ne, tai ne ešerys. Meškerė perlinko, ritė čirškė. Pamačiau, kad tempiu lydeką. Galvoje sukosi – nukąs ar ne 0,15 milimetro valą ir 0,12 milimetro pavadėlį. Ar gerai įsismeigė smulkiai žuviai tetikęs kabliukas?
„Neduok laisvai”, – pasiėmęs graibštuką komandavo Juozas.
Vis dėlto pavyko dviejų kilogramų gražuolę dviem žvejams įversti į valtį.
Aš laimingas. Turėsiu ką atsakyti į amžiną žmonos klausimą: „O kur žuvys?” Žinoma, kai parnešu laimikį žmona klausia: „Kur dabar tą žuvis dėsi?”
Vasaros laimikis
Vėl nebekimba – saulė aukštai. Paplaukėme dar prie vieno skardžio. Bandėme blizgiauti. Tradicinių Plateliams baltų sukriukių su svoriu priekyje niekas nelietė. Prisisegiau neseniai pirktą iš vienos pusės ryškiai raudoną, iš kitos baltą sukriukę. Pirmas metimas, ir pajutau smūgius. Iš pradžių maniau, kad žolė, bet smūgiai kartojosi. Yra. Tokia pat – dviejų kilogramų rajūnė.
Bet apie dešimtą valandą suradome ir ešerių. Pasirodo, jie tūnojo palei nendrynus, seklumose – būreliais šildėsi saulėje. Nespėjome mesti. Kibo vienas po kito. Ešeriai nesibodėjo net mažo plakio, kurio nė matyti nenori.
Laimingi, perkaitę saulėje pasidalinome lydekomis ir keturiais kilogramais ešerių bei šaipėmės iš tų, kurie kalba, kad Platelių ežere neliko žuvų.
Jeronimas Kaubrys