Senovės gerbėjai, brangenybių kolekcininkai ir paprasčiausi estetai – visi kas antrą rugsėjį susirenka Paryžiuje. Šiemet – į XXIII antikvariato bienalę, kad pasigrožėtų įžymiausių juvelyrų brangiausiais eksponatais.
Ten vyksta svarbiausia. Ten būtinai reikia būti. Ten galima išvysti tai, ko niekur kitur nepamatysi, ir nusipirkti tai, ko niekur kitur nenusipirksi. „Biennale des Antiquaires” Paryžiuje vyksta kas dvejus metus. 2004-aisiais bienalę „Carrousel du Louvre” aplankė šimtas tūkstančių žmonių. Sensacijų buvo dvi: 128,4 karato deimantas „Star of the South”, 1853 metais iškastas Brazilijoje, kurį eksponavo „Cartier”, ir dviejų deimantų vagystė iš „Chopard” stendo vidury baltos dienos.
Šiais metais antikvarai ir juvelyrai po dešimties metų sugrįžo į restauruotus „Grand Palais”, o organizatoriai žadėjo karališką užmojų, dvigubai daugiau lankytojų ir pirkėjų bei vien tik malonius siurprizus.
Juvelyrų dirbtuvės paprastai eksponuoja tiek savo antikvarinius, tiek naujus dirbinius – tikslias kopijas ar temos variacijas. Dveji vieną nuo kitos bienalės skiriantys metai prabėga kupini darbų ir rūpesčių: aukcionuose ar privačiose kolekcijose juvelyrai ieško „savo” vėrinių, pakabukų, segių, apyrankių ir žiedų, kurie datuojami praėjusiu ir užpraėjusiu amžiumi, o dirbtuvėse tuo metu gimsta naujos brangenybės. Jas reikia sugalvoti, piešti eskizus, sukurti, parinkti ir nušlifuoti brangakmenius, nupoliruoti – jeigu nesinaudojama technika, o dirbama sąžiningai – rankomis, prireikia kaip tik dvejų metų.
„Cartier” dirbtuvėse viskas vyksta taip, kaip prieš šimtą penkiasdešimt metų prisakė įžymusis Lujis Kartjė. Skirtumas tik toks, kad dirbama ne prie žvakių. Visa kita be pokyčių: vėriniai ir apyrankės poliruojami „išvirkščiąja” žąsies plunksnos puse, naudojamasi 0,1 mm storio styginėmis dildėmis. Ir kiekvienam papuošalui skiriama 1600 darbo valandų, neskaičiuojant „Cartier” brangakmenių paieškai po visą pasaulį sugaišto laiko. „Visada pradedu nuo brangakmenio, – sako „Haute Joaillerie Cartier” vyriausioji dizainerė Žaklina Karaši-Langan. – Akmuo diktuoja formą, ir tuomet papuošalai tarsi atgyja.” Šiai bienalei Žaklina sukūrė keturiasdešimt keturis naujus papuošalus. Visi jie skirti įvairiems dirbtuvių istorijos laikotarpiams, tęsia jų tradicijas, puikiai atpažįstami ir be logotipo, šiuolaikiški – ir visi jie buvo slepiami nuo pašalinių akių iki pat šio rugsėjo. Tokios taisyklės.
Kita „Cartier” paslaptis (beje, kaip ir kitų bienalėje dalyvaujančių juvelyrinių dirbtuvių) – tai kiekvieno prabangaus eksponato pradinė kaina. Kaip ir ta kaina, už kurią jis bus parduotas. Sumos paprastai siekia milijoną, kartais – dešimt milijonų dolerių. Praėjusioje bienalėje dauguma „Cartier” eksponatų buvo parduota jau pirmą dieną. Be savininko liko tik unikalusis deimantas „Star of the South”, ir tas neilgam. Netrukus potencialaus pirkėjo prašymu jis buvo įstatytas į platinos apyrankę ir visiems laikams paliko vitriną.
Šių metų bienalę papuošė tokie eksponatai, kurie iš viso yra neįkainojami. Vienas iš tokių – įžymioji žvaigždės formos segė „Etoile” iš „Bijoux de Diamants” kolekcijos, datuojama 1932 metais, kurią sukūrė pati ponia Šanel. Originalioje mėlyno aksomo dėžutėje, kurios viduje aiškiai matyti įžymusis „Chanel” logotipas. Šiuolaikiniai šios segės klonai taip pat pristatomi bienalėje, kaip ir kiti ne mažiau dėmesio verti egzemplioriai: medis „Camelia” (baltasis auksas, balti agatai ir 2054 deimantai), segė „Camelia” (baltasis auksas, 992 juodi ir 170 baltų deimantų), įžymieji „Comete” ir „Fontaine” vėriniai (abu 1932 metų kolekcijos kopijos). Ponia Šanel būtų galėjusi didžiuotis šiuolaikiniais savo ženklo kūriniais – juose viskas, ką ji taip mėgo: perlai, deimantai, platina ir paprastumas.
„Chanel” bienalėje dalyvavo pirmąkart, o štai „Van Cleef & Arpels” – jau trečią. Šiais metais ženklas demonstravo per septyniasdešimt retų papuošalų – dauguma jų iš „Tresors Reveles” kolekcijos, kuri buvo sukurta pagal 1920-1950 metų eskizus, iki šiol ramiai gulėjusius įžymiųjų dirbtuvių archyvuose.
Besiruošdami savo šimtajam jubiliejui „Van Cleef & Arpels” meistrai nusprendė parodyti ką nors nepaprasto – eskizai į dienos šviesą buvo ištraukti iš archyvų, atvaizdai atgimė iš naujo, o publika neteko žado iš susižavėjimo. „Mes norime nustebinti lankytojus ir pakerėti pirkėjus, – prieš parodą kalbėjo „Van Cleef & Arpels” atstovė. – Pademonstruoti ir sužavėti mums ne mažiau svarbu nei parduoti. Tuo labiau kad antra neįmanoma be pirma.”
Ketvirtas bienalės dalyvis – ženklas „Harry Winston”. Jo įkūrėjas Haris Vinstonas kartą prasitarė: „Jei galėčiau, deimantais nusagstyčiau moters odą”. Jo rankos lietė įžymiausius XX amžiaus deimantus. Jam pavyko pasiekti, kad platinos apyrankės ir vėrinai taptų lengvi, lankstūs ir sugebėtų atkartoti moters kūno judesius. Jo pasekėjai gali pasigirti, kad neišbarstė ir nepamiršo savo mokytojo paslapčių.
Bienalės vitriną papuošė ir originalus deimantų vėrinys „Wreath”, sukurtas paties Hario Vinstono 1950-aisiais. Jo istorija labai romantiška: Kalėdų išvakarėse eidamas namo Penktąja aveniu Niujorke, ant stiklo jis išvydo šalčio išrašytą tokios tobulos formos raštą, kad tučtuojau grįžo į dirbtuvę ir nupiešė eskizą, kuris vėliau ir tapo įžymiuoju „Wreath” vėriniu.
Ir dar bienalėje savo brangenybes parodė stambiausias antikvaras, galerijos „Zendrini” savininkas ir pasaulinio garso kolekcininkas Karlas Zendrinis. Jis garsėja tuo, kad kategoriškai nepripažįsta jokių naujovių ir savo dėmesį skiria tik tam, kas buvo sukurta „Cartier”, „Van Cleef & Arpels” ir „Bvlgari” XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Jo stendą puošė garsusis Zendrinio radinys – safyrų vėrinys, kurį imperatorius Napoleonas I užsakė savo antrai žmonai Marijai Luizai. Vėliau šiuo vėriniu puošėsi ledi Seson – Alina de Rotšild ir jos duktė Sibilė – per karalienės Elžbietos II karūnavimo iškilmes. Dabar safyrų vėrinys saugomas Zendrinio galerijoje. Per 2004-ųjų bienalę šiuo vėriniu domėjosi Žakas Širakas. Tačiau, kaip informavo savininkas, vėrinys vis dar neparduotas.