Šią savaitę LTV pristatė dar vieną sezono naujieną – dokumentinę laidą „Emigrantai”. Jos vedėja Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė, pati keletą metų gyvenusi užsienyje ir žinanti, kas yra emigracija, mėgins atsakyti, ar TEN geriau negu ČIA.
– Kodėl kuriate laidą būtent apie emigrantus?
– Tokia mintis kilo dar prieš keletą metų. Šio projekto sumanytojas – Andrius Rimkūnas, o jį padrąsinau ir aš, grįžusi iš Olandijos. Tuos keletą metų gyvendama ne Lietuvoje turėjau galimybę rengti reportažus iš daugelio Europos šalių, Amerikos. Tuomet ir pamačiau kitą, toli gražu ne spindinčią, lietuvių emigracijos pusę… Daug rastų temų ir siužetų pasimiršo, tačiau emigrantų vaikų akys, pokalbiai iki paryčių su nusivylusiais žmonėmis paliko nuosėdų iki šiol. Tuomet, parengusi vienus pirmųjų siužetų iš Ispanijos, maniau, jog numečiau mažų mažiausiai bombą ant Lietuvos. Bet valdžia net nekrustelėjo. Po metų įsteigė dar vieną komisijėlę emigracijos problemoms spręsti.
– Kam ši laida: tiems, kurių artimieji toli, tiems, kurie ruošiasi išvykti, o gal net jau išvyko?
– Išvykusiesiems ir jų besiilgintiesiems. Ir tiems, kurie dar nespėjo pakelti sparnų svetur, ir nusivylusiesiems tėvyne. Prisipliurpusiems politikams, dievaži, nesuvokiantiems tų problemų masto.
– Atrodytų, kitos LTV laidos užsienį rodydavo patraukliai, kad ir „Arti toli” reportažai. Ar „Emigrantuose” viskas gali atrodyti kiek liūdniau – sunki adaptacija, tėvynės ilgesys?
– Prieš keletą metų mano pašnekovas Olandijoje, kadaise žymus Lietuvoje tenisininkas, bene 30 metų emigracijoje gyvenantis olandų žurnalistas Feliksas Kaplanas pasakė: „Emigracija – sunki liga”. Adaptuotis dažnam žmogui yra sunku visur, „pjauna” nostalgija… Tačiau kartu tai bandymas pagerinti savo ir savo vaikų gyvenimą. Kiekvienas tam turime teisę. Taigi šis reiškinys lyg ir didina laimingesnių, turinčių svajonę žmonių skaičių: platėja akiratis, žmonės, net ir laikinai gyvenantys svečiose šalyse, jaučiasi saugesni – pirmiausia, žinoma, finansiškai…
– Neseniai viena leidykla išleido knygą, kurioje kalbinami išvykę svetur žmonės, taip pat duodami patarimų tiems, kurie dar tik ruošiasi palikti Lietuvą. Ši knyga sulaukė prieštaringų reakcijų labiausiai dėl to, kad gali skatinti iškeliauti svetur. Ar nebijote, kad ir „Emigrantai” gali sulaukti panašios reakcijos?
– „Emigrantai” jokiu būdu neskatins bėgti iš Lietuvos. Tai paaiškės jau po pirmųjų ciklo laidų. Veikiau parodys kitų žmonių gyvenimo TEN atspindžius. Šį projektą pristatome kaip dokumentinį – tai tikra, nepagražinta ir sukrečianti realybė. Čia nebus analizių, teisėjų ir nuteistųjų.
– Kas sunkiausia lietuviams išvykus gyventi į kitas šalis?
– Sėkmingai emigravusių ir prakutusių tautiečių – mažuma. Kaip ir visur, išlieka stipriausieji. Daug kas prasigeria ir nusirita bedugnėn, daug kas dirba pragariškai sunkiai, po 20 valandų per parą, žudosi iš nevilties bei nuovargio ir nemato savo vaikų. O juk daugelio motyvas su ašaromis akyse – „dėl vaikų…” Visi kartoja panašią frazę: nepakeliama nostalgija, bet jei tik bus įmanoma, negrįšime niekada.
– Kaip surandate laidų herojus?
– Iš visur, kur tik įmanoma. Kartais iš lūpų į lūpas sklandančios legendos ir svetimos gyvenimo istorijos pačios susiranda žurnalistus.
– Jūs pati gyvenote užsienyje. Ar ši patirtis padeda kuriant tokią laidą? Jautėtės emigrante?
– Net kai svetur turi oficialius leidimus dirbti, mokytis ir leisti į geras mokyklas savo vaikus, kai daug durų tau atsiveria ir sutinki begalę gerų bei įdomių žmonių, vis tiek esi emigrantas. Taip yra. Tie dveji metai buvo patirtis visai šeimai. Buvo ir ilgesio, ir ašarų, ir džiaugsmo ar net euforijos momentų. Viso to nepatyrusi ir
nepamačiusi liūdnų emigracijos vaizdų Ispanijos pietuose nebūčiau žinojusi, ką pasakyti žiūrovams. Reikia pabūti TEN, pažinti tuos žmones, „prisijaukinti”, nušluostyti nusivylusiesiems ašaras ir priglausti, kai artimieji toli, o kruvinu prakaitu uždirbami pinigai nesuteikia nė kruopelytės džiaugsmo…
– Ar kuriant tokią laidą kaip „Emigrantai” reikia būti patriotu? Galvoti, kad negalėtumėte palikti šalies. O gal kaip tik – mėginti suprasti herojus?
– Kuriant tokią laidą labiausiai reikia būti atidžiu klausytoju, psichologu, kalbėti su žmogumi, turinčiu 100 motyvų pykti ant tautiečių ir Lietuvos. Manau, tai yra sunkiausia. Reikia įsivaizduoti save tų žmonių kailyje.
– Esate svarsčiusi, ar galėtumėte palikti Lietuvą visam laikui?
– Gal ir nustebsite… Galėčiau. Net žinodama viso to kainą. Grįžau į Lietuvą. Buvau kaip ant sparnų, turėjau naujų progresyvių idėjų. Ir žinote, kur atmušiau sparnelius kaip toje dainoje? Ogi i valdiškų įstaigų duris ir biurokratų kietas kaktas. Kartais suvoki, kad svečios šalies valdžia tavimi rūpinasi ir džiaugiasi labiau. Bet tai – mano asmeninė nuomonė, kuri tikrai nieko neagituos per „Emigrantų” projektą.
– Viename interviu esate sakiusi, kad kai užsienyje sutinkate lietuvių, norite juos apeiti. Ar dar iki šiol būna apmaudu matant, kokie žmonės „reprezentuoja” Lietuvą?
– Žinoma, apmaudu. Matai, kad lietuvis – širdis suvirpa. Būna, kad didžiuojiesi žmogumi ir nori jam nusilenkti. Tačiau nesyk teko girdėti apkalbų, klaikiausių istorijų iš svetur gyvenančių lietuvių lūpų. Bet argi šiaip lietuvis lietuvį kada mylėjo? Galbūt į daugelį panašių klausimų atsakysime „Emigrantuose”.
– Esate ne tik laidos vedėja, dar prodiusuojate kitas laidas. Mieliau pačiai vesti laidas ar jas organizuoti?
– Laidų prodiusavimas man prilygsta ekstremaliam sportui. Įdomu ir pavojinga. Visada jautiesi kaip Ikaras, kuriam vos pakilus skristi į saulę gali nukristi sparnai. O šiam herojui vien noro skristi neužteko…