Pastaruoju metu po kelių nuskambėjusių eismo įvykių pradėta kalbėti ir rašyti, esą mūsų automagistralės neatitinka tarptautinių reikalavimų, ypač dėl to, kad jos netinkamai aptvertos. Ar iš tikrųjų taip yra?
Visų pirma turime žinoti, ar apskritai yra, o jeigu yra, kokie tie tarptautiniai reikalavimai.
Dokumentai ir reikalavimai
Iš tikrųjų tokių dokumentų esama nemažai. Tačiau pagrindiniai jų, nustatantys labai konkrečius reikalavimus automagistralėms, yra dar 1968 metų lapkričio 8 dieną Vienoje pateiktos pasirašyti Kelių eismo konvencija bei Kelio ženklų ir signalų konvencija. Tie du tarptautiniai susitarimai (Lietuva yra prisidėjusi prie šių konvencijų) nustato, kad „automagistralė – tai specialiai motorinių transporto priemonių eismui suprojektuotas ir nutiestas kelias, kuris nėra skirtas įvažiuoti į šalia esančias teritorijas arba iš jų išvažiuoti ir kuris:
– turi, išskyrus tam tikras vietas arba laikinus atvejus, atskiras dviejų krypčių važiuojamąsias dalis, viena nuo kitos atskirtas transporto priemonėms važiuoti nenumatyta skiriamąja juosta arba, išimtiniais atvejais, kitais būdais;
– viename aukštyje nekerta jokio kelio, geležinkelio ar tramvajaus bėgių arba pėsčiųjų tako;
– pažymėtas specialiu automagistralės ženklu”.
Visi tie reikalavimai skirti, be abejo, ne vairuotojams, o eismo organizatoriams. Pagal šiuos kriterijus turi būti nuspręsta, ar suteikti automagistralės statusą konkrečiam keliui ir pastatyti tam tikrus kelio ženklus.
Lietuva
Panagrinėkime, ar šiuos reikalavimus atitinka Lietuvos automagistralės.
1. Automagistralė visų pirma turi būti specialiai motorinių transporto priemonių eismui suprojektuotas ir nutiestas kelias. Mūsų automagistralės suprojektuotos ir nutiestos būtent tam, tad jos atitinka šį reikalavimą. Tik norint išvengti nereikalingų nesusipratimų reikėtų automagistralėse panaikinti maršrutinių autobusų stoteles. Žmonės į keleivinį transportą galėtų įlipti (išlipti) šiam išsukus iš automagistralės, kaip yra padaryta Kryžkalnyje.
2. Kelias neturi būti skirtas įvažiuoti į šalia jo esančias teritorijas ir išvažiuoti iš jų. Automagistralės skirtos ne tam. Lietuvoje būtent taip ir yra. Tik bėda, kad mūsų gyventojai nemėgsta laikytis nustatytų reikalavimų ir nori įvažiuoti į automagistralę ar išvažiuoti iš jos ten, kur jiems patogiausia, net draudžiamose vietose. Dėl to automagistralėse atsirado neteisėtų įvažiavimų, kurių užtverti ar kitaip likviduoti kelininkai ne visada pajėgia.
3. Automagistralė privalo turėti atskiras važiuojamąsias dalis, atskirtas viena nuo kitos skiriamąja juosta arba kitais būdais. Lietuvos automagistralės visiškai atitinka šį reikalavimą.
4. Automagistralėse negali būti sankryžų viename aukštyje ar geležinkelio pervažų. Čia turime problemų, nes tokių sankryžų dar yra.
5. Automagistralė privalo būti pažymėta specialiu ženklu. Šis reikalavimas, be abejo, įvykdytas.
Problemos
Kaip matome, jokių reikalavimų aptverti kelią nėra, todėl teoriškai mūsų automagistralės visiškai atitinka tarptautines sąlygas, išskyrus tai, kad dar yra viena kita sankryža viename aukštyje su automagistrale.
Ar teisinga kaltinti Susisiekimo ministeriją ir Lietuvos automobilių kelių direkciją dėl automagistralėse pasitaikančios netvarkos?
Manau, jog ne. Kelių direkcija, valstybės įmonė „Automagistralė” tikrai daug dėmesio skiria automagistralėms. Čia statomi viadukai, įrengiami atitvarai, kelio apšvietimo įrenginiai, įvairiausios techninės priemonės ir naujovės, likviduojami savavališki įvažiavimo keliukai, nuolat rekonstruojama važiuojamoji dalis, gerai prižiūrimi kelio ženklai, efektyviai dirba žiemos tarnybos. Visa bėda, kad lėšų nėra tiek, kiek reikėtų, todėl dar nepajėgiame lygintis, pavyzdžiui, su Vokietija.
Vis dėlto pagrindinė mūsų problema kita. Ar galėtume įsivaizduoti, kad vokietis ganytų gyvulius skiriamojoje juostoje ir prekiautų grybais arba uogomis palei automagistralę? Deja, Lietuvoje toks vaizdas įprastas ir, atrodo, niekas net nekreipia į tai jokio dėmesio. Turbūt tai ir yra pagrindinis skirtumas, kuo mūsų automagistralės labiausiai skiriasi nuo kitų europiečių kelių.