Sakoma, kad knyga – gera dovana. Dainuojanti, rašanti ir kurianti Rūta Lukoševičiūtė pritariamai linkčioja: „Nežinai, kada pats nueisi į knygyną, o čia padovanoja. Jei dovanoja knygą, tai ne šiaip sau. Dovanotojas nori perduoti paslėptą žinią. Lieka tik gautą dovaną perskaityti ir suprasti, kokią žinią gavai”.
Pati Rūta skaito ne vien knygas. Jai į rankas dažnai pakliūva tos dienos laikraščiai ir žurnalai. „Net jei jų ir neperku, tai bent jau praverčiu paskubomis. Negaliu gyventi be informacijos, todėl kiekvieną dieną ją papildau ar atnaujinu”, – dėstė R.Lukoševičiūtė.
– Rūta, ar tiesa, kad, vaikystėje pamėgusi vieną knygą, iki šiol ją tebeskaitai?
– Tiesa, vis dar skaitau Vytautės Žilinskaitės satyras ir humoreskas. Vaikystėje minėtos autorės knygeles man skaitydavo močiutė, o šiandien pati nuo tos knygos atsitraukti negaliu. V.Žilinskaitės humoreskas beskaitant ir manosios humoreskos išsirutuliojo. Mano gyvenimo knyga – humoreskų knyga.
– Kokius veikalus rinkaisi mokyklos metais?
– Mokykloje mėgstamiems skaitiniams laiko turėdavau minimaliai, kaip ir šiandieniniai moksleiviai. Didžiąją dalį sudarydavo rekomenduojamojo pobūdžio literatūra. Nemažai simpatijų jutau trumpojo apsakymo meistro Antono Čechovo kūriniams. Čia, matyt, vėl koją pakišo nostalgija tiems laikams, kai man dar skaitydavo mama. Iš tokių kūrinių gali daug ko išmokti. Net porą kartų esu perskaičiusi Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės”. Kiekvieną kartą tą knygą suvokiu vis kitaip, todėl sutinku, kad tą pačią knygą galima perskaityti bent tris kartus. Taigi man liko dar kartas, – juokiasi Rūta.
– Turi knygą, apvertusią gyvenimą aukštyn kojomis?
– Dar neskaičiau tokios knygos, kuri būtų pakeitusi mano pasaulėžiūrą ar požiūrį į gyvenimą. Gavau kartą dovanų Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštį”, bet ta knyga greičiau kėlė nuotaiką, nei keitė gyvenimą.
– Ne paslaptis, kad tau priklauso 28 humoreskų knygos „Akibrokštas” autorystė. Tikriausiai rašydama ją įminei mįslę – sunkiau skaityti ar rašyti?
– Rašyti sunkesnis darbas, nei skaityti. Nors man tai buvo vienas malonumas. Rašiau knygą septynerius metus. Nebuvo taip, kad kiekvieną dieną. Rašiau savo malonumui po truputį, kada ne kada prisėsdama. O tokį kūną, kokį turi šiandien, mano knyga įgavo tik po kurio laiko. Šiuo metu jau brandinu idėjas naujai humoreskų knygai. Bet tai užtruks dar gana ilgai.
– Ar nebaisu rašyti, kai skaitytojas turi tokį gausų pasirinkimą?
– Rašyti šiuo metu madinga. Sveikinu tuos, kurie dar atranda laiko ir noro tokiai veiklai. Bijoti nereikia: skaitytojas visada atsirinks. Manau, kad, nurimus šiam bumui, rašančiųjų sumažės, gal tada visi dainuoti pradės?
– Knygos, vertos tavo dėmesio…
– Aš dievinu knygas su laiminga pabaiga. Įdomiausia skaityti tas, kurių pabaigos nuspėti negali, nežinai, kaip išsirutulios veiksmas.
Kalbėjosi
Kristina Kanišauskaitė