„Miškais ateina ruduo” – paskutinis R. Vabalo filmas

Mintis perkelti į ekraną išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo” šviesaus atminimo režisieriui Raimondui Vabalui kilo dar gūdžiais sovietiniais laikais, kai kine dominavo socializmo „laimėjimai” ir klasių kova pokario kaime. Filmo, kuris tapo paskutiniuoju režisieriaus karjeroje, kūrimo istorija buvo ne mažiau dramatiška nei „lietuviškojo titaniko” – „Skrydžio per Atlantą”, grąžinusio į kino teatrus tiek miestiečius, tiek kaimo gyventojus. 1972-aisiais režisieriui trukdė Maskva, nenorėjusi, kad juosta apie garsiausius Lietuvos lakūnus išvystų dienos šviesą, o štai 1990-aisiais filmuojant dramą apie tragišką meilę prieškario kaimo fone, R.Vabalui teko įdėti nemažai pastangų, kad kino žiūrovus pasiektų kiek įmanoma lietuviškesnis filmas, kurtas Maskvos televizijos užsakymu.
„Aš noriu permesti tiltelį tarp anos Lietuvos ir dabartinės”, – prieš keturiolika metų žurnalui „Kinas” sakė režisierius. „Prie M.Katiliškio nostalgijos noriu pridurti dar ir netekties jausmą. Katiliškis rašydamas tikėjo, kad tą Lietuvą, kurią jis vaizduoja, nuo jo skiria tik vandenynas. Deja, iš tikrųjų tos Lietuvos nebebuvo”, – apgailestavo R.Vabalas, filmu „Miškais ateina ruduo” norėjęs priminti, kad ketvirtame dešimtmetyje buvo nušluotos fundamentalios žmogiškosios vertybės ir žmonės rūpinosi tik tuo, kaip išgyventi.
Po filmo „Miškais ateina ruduo” Raimondas Vabalas į kiną negrįžo. Jis redagavo knygą apie pokario partizanų, tarp kurių buvo ir jo tėvai, kovas Lietuvoje.
Be jau matyto populiariausio visų laikų lietuviško filmo „Skrydis per Atlantą” bei dramos „Miškais ateina ruduo” projektas „Pagaminta Lietuvoje: 1956-1991” pristatys ir kitus režisieriaus Raimondo Vabalo (1937-2001) filmus: „Laiptai į dangų”, „Birželis, vasaros pradžia”, „Akmuo ant akmens”, „Smokas ir Mažylis”.