Kam valstybė patiki garbės konsulo misiją

Lietuvoje kitų šalių garbės konsulais yra paskirti buvę politikai, visuomenininkai, žymūs ir aktyvūs bei dviprasmiškai vertinami verslininkai

Kitų šalių interesams mūsų šalyje atstovauja ir santykius su Lietuva mezga garbės konsulai. Dalis jų – Lietuvoje gyvenantys, dirbantys užsieniečiai arba kokių nors ryšių su atstovaujama valstybe turintys lietuviai. Tiesa, kai kurie tik tapę garbės konsulais susipažįsta su kuruojama valstybe.

Lietuvius konsulus dažniausiai vienija bendras bruožas – žinomumas. Tarp buvusių politikų, aktyvių verslininkų, teisininkų ir bankininkų yra ir prieštaringai pagarsėjusių veikėjų.

Garbės reikalas

Pasaulyje įprasta tarpvalstybinius ryšius palaikyti ne tik per oficialias diplomatines atstovybes, karjeros konsulus, bet ir per garbės konsulus. „Nuo karjeros konsulų mes skiriamės tuo, kad neturime visaverčio imuniteto – jis galioja tik atliekant konsulines pareigas. Taip pat negauname algos, mums atlyginama garbe”, – LŽ sakė Norvegijos garbės konsulas Kaune, ryšius tarp laikinosios sostinės ir Norvegijos palaikančio Vestfoldo informacijos centro direktorius Vytautas Valaitis.

Garbės konsulų veiklą, pareigas ir privilegijas reglamentuoja daugelio pasaulio valstybių 1963 metais ratifikuota Vienos konvencija „Dėl konsulinių santykių”. Garbės konsulai neturi diplomatams taikomų ypatingų teisių, tačiau yra priimta, kad tokie asmenys gana laisvai atidaro valstybinių institucijų duris.

Lietuvos Užsienio reikalų ministerija yra paskyrusi 121 garbės konsulą 58 pasaulio valstybėse. 20 valstybių Lietuvoje yra paskyrusios 23 garbės konsulus. Daugiausia – tris garbės konsulus turi Ukraina, 2 – Švedija. Kitų valstybių interesams atstovauja po vieną asmenį.

Už nuopelnus arba žinomumą

Tokį titulą valstybės įprastai skiria jų šalyje pasižymėjusiems asmenims. Būtent už dvišalių santykių nuo 1993 metų plėtojimą prieš penkerius metus Norvegija konsulu skirti pasiūlė Valaitį. Panašiai nutiko ir su neseniai įsikūrusio Maroko garbės konsulato vadovu. Citrusinius vaisius iš šios Afrikos šalies į Lietuvą importuojančios bendrovės „Litbana” direktorių Juozą Podlipską rekomendavo jo partneriai Maroke.

Tačiau yra ir tokių konsulų, kurie tik įgiję garbingą titulą artimiau susipažino su atstovaujama šalimi. Buvęs premjeras, dabar verslo konsultantas Aleksandras Abišala prieš trejus metus iš Lietuvos URM gavo pasiūlymą atstovauti Pietų Korėjai, kuri ieškojo tinkamo garbės konsulo.

Taip šią vasarą nutiko ir 1994-1997 metais Valstybės reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos sekretoriui, vėliau bankininkui ir verslininkui, dabar Kauno technologijos universiteto dėstytojui Julijui Novickui. „Kreipėsi iš URM, paklausė, ar nedomintų tokios visuomeninės pareigos. Pasirinkau Indoneziją”, – LŽ sakė jis.

Garbės konsulais yra tapę ir daugiau žinomų asmenų. Meksikai atstovauja buvęs SEB Vilniaus banko prezidentas, dabar už SEB plėtrą Rusijoje ir Ukrainoje atsakingas Julius Niedvaras, Čilei – JAV lietuvis, Amerikos verslo rūmų valdybos pirmininkas Rimtautas Juozas Vizgirda, Kolumbijai – pirmojoje kadencijoje prezidentui Valdui Adamkui patarinėjusio Raimundo Mieželio žmona Dalia, Tailando Karalystei – žymus advokatas Rolandas Valiūnas.

Pagalba ir malonūs darbai

Garbės konsulo statusą turintys asmenys įsipareigoja skatinti Lietuvos ir valstybės, kuriai atstovauja, draugiškus santykius, plėtoti prekybinius, ekonominius, kultūrinius, mokslinius ir švietimo ryšius, reprezentuoti šalis per viešus renginius ir susitikimus.

Be to, jų gali būti prašoma teikti tam tikras konsulines paslaugas, suteikti pagalbą atstovaujamos šalies piliečiams, juridiniams asmenims.

Valaitis LŽ pasakojo, kad keletą kartų teko pagelbėti į nemalonias situacijas patekusiems norvegams: „Buvo atvejų, kai užsieniečius čia apvogė. Padėjau jiems parašyti pareiškimą policijai”. Jis sakė, kad gana dažnai tenka padėti Norvegijos laivuose dirbantiems Lietuvos jūreiviams. „Atliekame savotišką įdarbinimo priežiūrą, – teigė jis. – Yra ir malonių darbų – atstovavimas kultūriniuose ir panašiuose renginiuose. Štai praėjusią savaitę buvau dvišalėje konferencijoje, skirtoje neįgaliems vaikams”.

Verslininko Podlipsko nuveiktų darbų sąraše – labdaros renginiai Lietuvoje ir Maroke, planuojama į kitais metais vyksiantį festivalį „Skamba, skamba kankliai” atvežti atlikėjus iš Maroko, supažindinti Lietuvą su šios Afrikos šalies kino menu.

Abišala LŽ sakė, kad dabar ruošiasi Pietų Korėjos ir Lietuvos užmegztų diplomatinių santykių 15-ųjų metinių minėjimui: „Spalio 10 dieną Nacionaliniame dramos teatre parodysime korėjiečių tradicinius šokius”.

Atsisakoma retai

Jei užsienio valstybė yra patenkinta pasirinkto garbės konsulo veikla, dažnai jo kadencija pratęsiama. Vienos konvencijoje yra numatyta, kad pasirinktą konsulą turi įvertinti ir priimanti valstybė. Pavyzdžiui, jei Lietuvai neįtinka siūlomas atstovas, ji tiesiog nesuteikia būtino leidimo – egzekvatūros – ir neprivalo pateikti paaiškinimo. Teoriškai įmanoma be paaiškinimų ir bet kuriuo metu atšaukti konsulus. Tačiau, kaip LŽ paaiškino šaltiniai URM, kol atstovaujamoji šalis nekeičia konsulo, Lietuva nesikrato net ir liūdnai pagarsėjusių asmenų. Diplomatinėje praktikoje įprasta, kad garbės konsulai atšaukiami tik tuo atveju, jei jie tampa nepageidaujami – persona non grata.

Būtent todėl, LŽ žiniomis, garbės konsulų pareigas vis dar eina skandaluose minimi asmenys: Latvijai atstovaujantis „Klaipėdos hidrotechnikos” vadovas Pranciškus Jurgutis, Ukrainai – „Dujotekanos” vadovas Rimandas Stonys. Su jais LŽ nepavyko susisiekti.

Latvijos garbės konsulo Jurgučio pavardė pastaruoju metu buvo linksniuojama dėl jo vadovauto fondo „Euroregionas Livonija-Baltija”. Valstybės saugumo departamentas (VSD) Pilietinės demokratijos partijai, kurią Jurgutis po skandalo paliko, pateikė nepalankią nuomonę apie šį fondą. Žiniasklaidoje buvo skelbta, kad fondas galėjo būti susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Stonys pateko į VSD krečiantį skandalą. Po saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje spaudoje pasirodė versija, kad Pociūnas užkliuvo dabar jau atsistatydinusiam Užsienio reikalų ministerijos sekretoriui Albinui Januškai ir VSD generalinio direktoriaus pavaduotojui Dariui Jurgelevičiui, kurie esą galbūt atstovavo Stonio verslo interesams. Spaudoje minėta, kad šie du aukštas pareigas einantys pareigūnai užtikrino Rusijos kapitalo įmonės savininko užnugarį. Jie esą pasirūpino, kad politikai rimtai nevertintų Pociūno pavaldinių parengtos pažymos apie projektą 2K. Taip pavadintas projektas turėjo geležinkeliu atgabentais kroviniais aprūpinti Klaipėdos ir Kaliningrado uostus. Dėl šio projekto įgyvendinimo 2000-aisiais sutarė Lietuvos ir Rusijos vyriausybės. Tačiau pagal vėliau parengtą VSD pažymą šio projekto sąlygos Lietuvai buvo nenaudingos. Prieš trejus metus į viešumą iškilo saugumo pažyma, kad 2K yra Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga, kad projektas ne tik nepadės Klaipėdai sulaukti daugiau krovinių, bet atvirkščiai – juos nukreips į Kaliningradą. Tik paskelbus apie šią pažymą viešai sutrukdyta įgyvendinti Lietuvai nenaudingą projektą. Žlugus 2K projektui, Seime mėginta inicijuoti Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimą, kuriuo taip pat buvo suinteresuotas Stonys.