Paaugęs Rembranto sūnus Titas miesto pakraštyje atidarė pirmąjį Amsterdame meno saloną. Tada rūpestingoji Hendrikė vėl po vienu stogu surinko išsibarsčiusią šeimą. Trisdešimtmetė pamotė ir septyniolikmetis posūnis tapo įmonės, užsiimančios meno kūrinių pardavimu, bendrasavininkiais. Jauni dailininkai, būsimos įžymybės, vėliau tapsiantys Olandijos meno klasikais, jiems atiduodavo savo paveikslus.
Kartu su pamote sūnus išlaisvino Rembrantą nuo materialinių rūpesčių naštos, suteikė jam dirbtuves ir visišką kūrybos laisvę. Būtent tais metais galutinai subrendo tikrasis rembrantiškas stilius.
Tačiau pasiekusį aukščiausią kūrybinio skrydžio tašką dailininką dėl jo atradimų amžininkai pavadino bepročiu. Nenuilstanti Hendrikė, pakirsta staigios ligos, atgulė į patalą ir nebepakilo.
Po Hendrikės mirties įprastas žmonių šalinimasis Rembrantui dar labiau išaugo – jis visai ėmė nebeišeiti iš namų. Ir Tito prekyba sumenko. Išsilavinęs prekybininkas, žinantis lotynų ir prancūzų kalbas, sunkiai skaičiavo sąskaitas, kurias taip puikiai tvarkė jo pamotė. Bet jis galų gale pagerino verslą, sumokėjo skolas, tėvui padovanojo drobės ir spausdinimo stakles, supirkinėjo jo paveikslus. Tačiau būdamas 26 metų Titas mirė nuo tos pačios neaiškios ligos kaip ir jo pamotė.
Rembranto pasaulis susitraukė iki dviejų realijų: drobės ir paletės. Tito mirties metinėms jis tapė žymiausią savo kūrinį „Sūnaus palaidūno grįžimas” – filosofinę tapybos poemą, sukrečiančią paprastumu ir didingumu.
Padėka artimiesiems
Sakoma, kad Rembranto senatvė praėjo skurde. Tai klaidinga mintis. Rodos, kad ištikimosios Hendrikės ir Tito meilė dailininkui buvo tokia didelė, kad jie ir po mirties rūpinosi juo. Jų nelengvą palikimą – įnoringo senuko priežiūrą – pasiėmė penkiolikmetė duktė Kornelija. Jai buvo sunku… Tačiau ji buvo stebuklo liudininkė: kaip vos judantis dailininkas kūrė nemirtingus autoportretus.