Tvirtiems Valstybės saugumo departamento vyrams pareiškus, kad jų įstaigai verkiant trūksta psichologų paaiškėjo, jog Lietuvos jaunimo padėtis dar dramatiškesnė. Per pastaruosius dvejus metus psichikos sutrikimų turinčių vaikų padaugėjo dvigubai, o kai kurios ligos įgijo tokį pagreitį, kad kiekvienais metais pasiglemžia po 5 proc. daugiau aukų negu iki šiol.
Valstybei pavojingos ne tik išorės jėgos. Nesuskubus imtis priemonių savižudžių kraštu vadinamą Lietuvą ateityje galbūt valdys ir kurs nuo mažumės pakenktos sveikatos karta.
Tampa neįgalūs
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (VTAKĮ) apibendrino neseniai atlikto vaikų sveikatos tyrimo rezultatus. Kaip „Lietuvos žinioms” teigė vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, padėtis netoleruotina.
Klysta manantieji, kad vaikai neįgalūs dažniausiai tampa susižeidę ar dėl kūno ligų. VTAKĮ darbo grupė vaikų psichinės sveikatos gerinimo klausimams spręsti nustatė priešingai: dažniausia Lietuvos vaikų invalidumo priežastis – nervų sistemos ir jutimo organų ligos.
Psichikos sutrikimų turinčių vaikų nuo 2003 iki 2005 metų padaugėjo dvigubai. Daugelio jų artimieji psichikos sutrikimų neatpažįsta, o keistą mažojo elgesį priskiria „blogam charakteriui” ar nusprendžia, esą vaikas užaugs, užsigrūdins, ir viskas praeis. Todėl tėvai dėl tokių vaikų problemų neskuba kreiptis į gydytojus. Vadinasi, medikų pateikiami oficialūs skaičiai tėra pavojingo ledkalnio viršūnė.
Tačiau ir oficiali statistika baugina: sergančių vaikų skaičius prilygsta vidutinio rajono centro gyventojų skaičiui. Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros centruose 2005 metais užregistruota apie 10 tūkst. vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų. Iš jų pirmą kartą susirgusiųjų yra 869 vaikai.
Juos vadina „Indigo”
VTAKĮ tyrimo duomenys stebėtinai sutapo su kol kas neoficialiais bioenergetikų pateikiamais duomenimis.
„Indigo” vaikai – taip kai kurie tėveliai linkę vadinti savo hiperaktyvius vaikus. „Pastaruoju metu Lietuvoje ypač sparčiai daugėja hiperkinezinį sutrikimą turinčių vaikų, – rašoma VTAKĮ ataskaitoje. – Tokie vaikai sudaro 10 proc. visų vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų. O nuo 2001 metų hiperaktyvių vaikų padaugėjo 26 proc. (prisidėdavo po 5 proc. kasmet)”. Tačiau, anot tyrėjų, problemos mastas net nežinomas, nes iki šiol dėl hiperkinezinio sutrikimo nebuvo atlikta nė vieno epidemiologinio tyrimo.
Žmonių auras fotografuojantys specialistai pastebi keistą reiškinį: vis daugiau vaikų, gimusių po 2000-ųjų, turi krištolinės spalvos auras. Sakoma, jog kadaise Žemėje tokių nebuvo. Vadinamųjų „Indigo” vaikų fenomenas kaitina menininkų ir bioenergetikų vaizduotę. Antai Vytautas V.Landsbergis „Šiaurės Atėnuose” apie tokius vaikus rašė kaip apie Žemėje galbūt besirandančias „aukštesnės kokybės, subtilesnes sielas”, Kūrėjo galbūt atsiųstas apsaugoti pasaulį nuo totalinio susinaikinimo.
Iš tiesų hiperaktyvūs vaikai – maištaujančios, sunkiai susikaupiančios ir taip pat sunkiai prie aplinkos pritampančios asmenybės, kurioms dažnai būdingas ir įgimtas teisingumo jausmas.
Specialistai neabejoja, kad hiperkinezinį sutrikimą turinčius vaikus būtina gydyti.
Negydomi jie prasčiau mokosi, sunkiai randa draugų, gali nusikalsti ar įgyti žalingų įpročių. Pasak VTAKĮ specialistų, Lietuvoje tokiems vaikams taikyti moderniausią gydymą nėra galimybių.
Kitose Europos šalyse hiperaktyvūs vaikai gydomi itin brangiais medikamentais. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, šiemet vasarą Lietuvoje įregistruotas vienas iš dviejų naujausių ir efektyviausių vaistų – stratera. Netrukus bus registruotas ir kitas – concerta. Tačiau gydymas minėtais vaistais yra ilgas, brangus, todėl manoma, kad daugelis šeimų šių medikamentų neįpirks.
Šalaševičiūtės vadovaujama VTAKĮ ketina siekti, kad minėti vaistai būtų kompensuojami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų.
Ligonių daugiau, o pagalbos mažiau
Kol pedagogai, medikai ir tėvai baisisi sparčiai blogėjančia mažųjų psichine sveikata, valstybės galvos pavojaus neįžvelgia.
Lietuvoje iš viso yra 65 psichikos sveikatos centrai (PSC), bet daugelyje jų vaikų ir paauglių psichiatrų nėra.
VTAKĮ parengė anketas ir atliko apklausą. Paaiškėjo: tik 14-oje iš minėtų centrų vaikų ir paauglių psichiatrai dirba 1 ar daugiau etato. Trisdešimtyje centrų vaikų ir paauglių psichiatrams tenka 0,5 etato; penkiuose centruose – 0,75 etato; dešimtyje – 0,25 etato; šešiuose centruose (Zarasų, Molėtų, Pasvalio, Skuodo, Ignalinos, Klaipėdos rajone) nėra nė vieno tokio specialisto.
Net ir ten, kur tokių etatų esama, specialistai turi milžinišką krūvį. Vienam vaikų ir paauglių gydytojo psichiatro etatui tenka 20 tūkst. vaikų. Paaiškėjo, kad kai kur vienas toks medikas rūpinasi kelių Lietuvos rajonų vaikais. Psichologų ir socialinių darbuotojų padėtis dar prastesnė. Kai kur 40 tūkst. gyventojų tenka 1 psichologas; 25 tūkst. gyventojų – 1 socialinis darbuotojas.
Vaikų teisių specialistai atkreipė dėmesį į neigiamą tendenciją: nors pirminio sveikatos priežiūros lygio pagalba prastai organizuota (nėra efektyvių prevencinių priemonių, dienos stacionarų, ambulatorinės reabilitacijos), psichiatrijos stacionaruose lovų sparčiai mažėja. 1991-aisiais tokių lovų buvo 220, o 2005 metais – tik 110.
Rajonų savivaldybėse, norint į stacionarą paguldyti psichikos liga susirgusį vaiką, eilėje kartais tenka laukti keletą mėnesių. Net jei vaikui reikalinga skubi pagalba, tenka laukti nuo 1-5 dienų iki 1-2 savaičių!
Nusižudė klasė
Nepakėlęs sunkių gyvenimo sąlygų ir neįveikęs vidinių problemų užpernai Lietuvoje nusižudė 31 vaikas, o pernai – 39. Tai daugiau negu viena klasė…
Nesiėmus priemonių po 10 metų Lietuvoje gali nebelikti net visos „mokyklos”. Vis jaunesnio amžiaus ir savižudžiai: jauniausias iš gyvenimo pasitraukęs mokinukas tebuvo septynerių metų.
Įvairių prevencinių programų ir projektų prikūrusi valstybė tik imitavo sprendžianti problemą.
Lietuvoje 2003-2005 metais veikė Savižudybių prevencijos programa, tačiau, anot VTAKĮ, „nebuvo užtikrintas tinkamas finansavimas”.
Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005-2012 metų plane numatyta parengti Vaikų savižudybių prevencijos programą, tačiau įvykdymo terminas – 2007-2009 metai – neatitinka vaikų ir paauglių savižudybių problemos paplitimo ir grėsmės.
„Manome, kad šis terminas turi būti paankstintas, – rašoma VTAKĮ ataskaitoje. – Nors Valstybės psichikos sveikatos strategijos projektas senokai parengtas, jis vis dar nepatvirtintas”.
Tyrėjai mano, kad nepakankamai finansuojama vaikų psichinės sveikatos priežiūra: „Pastaraisiais metais psichiatrijos paslaugoms iš viso skiriama per 100 mln. litų, o vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms skiriamas biudžetas, pavyzdžiui, 2005-aisiais, sudarė tik apie 8 proc. bendrojo biudžeto”.
Ką daryti?
VTAKĮ rekomenduoja iš PSDF biudžeto lėšų mokėti ne tik už psichikos sutrikimų gydymą, bet ir finansuoti šių sutrikimų prevenciją, taip pat gerinti ambulatorinės pagalbos prieinamumą. Vaikus ir jų tėvelius išskirtiniais atvejais specialistų komandos turėtų lankyti ir konsultuoti net namie. Būtina steigti dienos stacionarus, kiekviena apskritis privalo turėti po krizių centrą.
Pasak specialistų, ypatingą dėmesį būtina skirti ilgalaikės psichosocialinės reabilitacijos (resocializacijos) paslaugoms paaugliams, turintiems sunkių elgesio ir socializacijos sutrikimų, taip pat kurti ir plėtoti reabilitacijos paslaugas paaugliams, priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų.
VTAKĮ specialistai pasigedo išsamių epidemiologinių tyrimų apie vaikų sergamumą psichikos ligomis, psichikos sutrikimų paplitimą įvairiose vaikų amžiaus grupėse.
„Programų daug, dažna jų dubliuoja viena kitą, finansavimas neužtikrintas, – rašoma ataskaitoje. – Todėl būtina atlikti visų valstybės strategijų, programų, susijusių su vaikų sveikata, reviziją ir finansavimo bei veiksmingumo analizę”.