Rugsėjo viduryje kino centre „Cinamon” vyko atidarymo šventė, kurios metu svečiams buvo parodytas išankstinis Oliverio Stouno filmo „Pasaulio prekybos centras” apie 2001-ųjų metų rugsėjo 11-osios įvykius Amerikoje seansas. Šio filmo premjera Lietuvoje numatoma spalio 13 dieną.
„Svarbiausia – perteikti jausmus”
Holivudo režisierius paskutiniajame savo filme pasakoja apie du policininkus, išskubėjusius gelbėti žmonių, kai į Pasaulio prekybos centro pastatus rėžėsi lėktuvai.
Siužeto ašis – dviejų policininkų Džono Maklokleno ir Vilo Himeno prisiminimai. Jie pirmieji su negausia kariškių grupe atskubėjo į įvykio vietą, lipo į prekybos centrą ir pateko į spąstus, pastatams ėmus griūti. Iš visos grupės gyvi liko tik jie – D. Makloklenas ir V. Himenas.
Atliekančius operaciją pastate policininkus prispaudė griūvančios betono, stiklo ir plieno nuolaužos. Atsidūrę milžinišku kapu tapusiuose griuvėsiuose, jie negalėjo matyti vienas kito, tačiau abu bendravo: kalbėjo apie šeimas, dalijosi svajonėmis, nusivylimais visas 12 valandų, kol buvo išgelbėti.
Filme taip pat parodytos ir policininkų žmonos, vaikai, kurie, negaudami informacijos apie savo artimuosius, išgyveno tikrą pragarą.
Juostoje O. Stounas sąmoningai vengia politinių tragedijos akcentų. Apeidamas teroristų temą, jis kalba tik apie paprastus žmones, kuriems reikėjo atlikti profesinę pareigą.
„Mano tikslas – filme parodyti tuos žmones, kurie buvo katastrofos liudininkai. Beveik iš 3000 tūkstančių buvusiųjų Pasaulio prekybos centruose išgyveno tik 20 žmonių. Tarp jų – Džonas ir Vilas, kurie ir yra filmo herojai.
Filmavimo darbuose dalyvavo 40-50 tikrų gelbėtojų, 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją iš griūvančių pastatų gelbėjusių žmones. Kurdami šį filmą bendradarbiavome su Niujorko miesto valdžia, įvairiomis agentūromis bei kompanijomis. Stengėmės tiksliai atkurti visas detales bei smulkmenas. Tačiau svarbiausia buvo perteikti visus tuos jausmus, kuriuos išgyveno žmonės, tapę tragedijos dalyviais ir liudininkais”, – pasakojo režisierius.
Žinomi veidai
Savo naujausią darbą spaudos konferencijoje pristatančiam O. Stounui žurnalistai prieštaravo, kad tokiame filme kaip „Pasaulio prekybos centras” neturi mirgėti gerai žinomų Holivudo žvaigždžių veidai. Pagrindinį D. Maklokleno vaidmenį juostoje sukūrė garsus kino aktorius Nikolas Keidžas.
Režisierius jam mestus kaltinimus atrėmė: „Šios juostos kūrimas mums atsiėjo labai brangiai: filmavimo aikštelės, kurias įrenginėjome Los Andžele, dvynių interjero atkūrimas, griuvėsių rekonstrukcijos. O kur dar kompiuterinės grafikos išlaidos.
Kad filmas būtų sėkmingas ir atsipirktų, juostoje turi nusifilmuoti žinomas aktorius. Manau, kad N. Keidžas idealiai tinka šiai juostai. Aš jį pavadinčiau net geriausiu jo kartos aktoriumi. Be to, Nikolas net išoriškai panašus į D. Maklokleną. Ruošdamasis filmavimui Nikolas daug laiko praleido su Džonu.
Be to, šis filmas – tradicinė holivudinė drama. Aš jos be žinomo aktoriaus veido neįsivaizduoju”.
Režisierius taip pat nesutinka ir su nuomone, jog filmas nesurinks tokio pelno, kokio iš jo tikimasi.
„JAV filmas neblogai lankomas. Studijai ši juosta ne tik atsipirks, bet ir bus pelninga. Filmas tik dabar pradedamas rodyti pasaulio kino teatruose. Tiesa, daugelis kol kas nepasiruošę žiūrėti šios juostos dabar. Žmonės bando pamiršti rugsėjo 11-ąją ir ištrinti ją iš savo atminties. Sutinku, jog kai kuriems tai – labai skaudus reginys, todėl žiūrėti juostos į kino teatrus neis. Bet praėjus kuriam laikui jie būtinai sugrįš. Be to, auga nauja karta. Kad suprastų, kokia tai buvo diena, jie turės žiūrėti šią juostą.”
Filmas – ne Baltiesiems rūmams
O kokia buvo Baltųjų rūmų reakcija į šį filmą? „Gal kokia nors ir buvo, tačiau aš nieko apie tai nežinau, – tikina režisierius. – Aš kūriau filmą ne Baltiesiems rūmams. Tai ypač akcentuoju. „Pasaulio prekybos centras” – ne politinis filmas. Būsiu užsispyręs ir visąlaik kartosiu, jog šis filmas – apie jausmus, apie paprastų amerikiečių atsidavimą, apie tai, kaip vieną dieną jie pakilo virš savo asmeninių interesų. Šis filmas – apie dvasines ir šeimynines vertybes, apie tai, jog dvasia tam tikru gyvenimo etapu būna tvirtesnė už fizinę galią. Filme neieškokite atsakymų, ar mes už, ar prieš prezidentą Džordžą Bušą, už ar prieš karą Irake.”
Kritikai įvairiai vertina paskutinįjį O. Stouno darbą. Kai kas juostą vadina paviršutiniška, neatspindinčia visos tragedijos esmės. Kai kas apkaltino režisierių dėl politinės temos vengimo. Cinikams ši drama gali pasirodyti sentimentali. Bet jei esate nepriekabus žiūrovas, tai pastebėsite, kad tokios vertybės, kaip heroizmas, patriotizmas, vyriška draugystė, juostoje parodytos nedekoratyviai. O. Stounas atliko savo pilietinę pareigą taip, kaip sugebėjo.