Tą dieną, kaip įprasta, mano pažįstamas Petras, dažnai žvejojantis Danėje, pasuko į savo pamėgtą vietą prie Baldų fabriko. Oras puikus, meškeriok ir džiaukis.
Užmetė dugninę. Kibo nedideli ešeriukai, nors išvakarėse pavyko prisivilioti tų raibašonių, sveriančių iki 150 gramų. Danėje meškerioti malonu ir todėl, kad čia aplinka rami, dugnas be kliuvinių.
Eilinį kartą tikrindamas masalą, Petras pajuto, kad traukia kažką sunkaus. Kad tai ne žuvis, patyręs žvejys suprato, nes vandenyje niekas nesipriešino, nespurdėjo.
Kai dugninę ištraukė, žmogus savo akimis netikėjo: judėjo užkibęs krabas. Nemažas – gal 300 gramų. Kai laimikis pajuto žemę, mėgino bėgti ir slėptis. Nejauku buvo jį liesti pirštais. Sugriebė laimikį skudurėliu. Kabliukas krabui buvo įkibęs į koją.
– Gaila, – sako žvejys, – neturėjau fotoaparato. Būčiau įsiamžinęs tokį savo laimikį, pagautą pirmą, matyt, ir paskutinį kartą. Krabą išviriau ir suvalgiau.
Iš tiesų retai atsitinka, kad tokioje upėje sužvejoji krabą, kuris gyvena jūroje. Matyt, kai keitėsi orai, srovė ir atnešė jį iš jūros į Danę. Bežingsniuodamas dugnu, nelaimėlis užkliuvo už kabliuko.
Ir aš kartą pagavau auksinę žuvelę. Gaila pamiršau paprašyti 3 norų…