Paslaptingas „Linkuvos” reisas

Sekliai sako, kad kuo versija aiškesnė ir patrauklesnė, tuo labiau ji gali būti nepagrįsta.

Lietuvos transportinis refrižeratorius „Linkuva” paskutinį kartą ryšį užmezgė 2000 metų birželio 20 dieną 22 valandą vietos laiku. Vėliau už 180 mylių į šiaurės vakarus nuo paskutinio radijo ryšio vietos rastos gelbėjimo valtys ir laivo statinaitė nėra svarus įrodymas, jog laivas žuvo. Jie labiau primena sąmoningai tyrimui pakištus įkalčius, siekiant suklaidinti.

Anot oficialios informacijos, transportinis laivas „Linkuva” iš Pusano uosto (35 laips. N; 129 laips. 02 min. E) su balastu plaukė į Long Bičo uostą (33 laips. 45 min. N; 118 laips. 15 min. W).

Jūrinė praktika rodo, kad iš Pusano jis turėjo plaukti į Cugaro sąsiaurį, išplaukęs iš jo pasukti į Long Bičo uostą didžiojo kurso lanku, naudodamasis bendrakryptėmis srovėmis – Kurosijo, Šiaurės Ramiojo vandenyno, Kalifornijos, bei palankiais vėjais, tuo metu pūtusiais šiame plaukiojimo rajone.

Tačiau laivas atsidūrė 1350 mylių į pietus nuo Long Bičo uosto. Vadinasi, jis plaukė pietiniu keliu. Ar tai reiškia, kad laivas plukdė nežinomą krovinį? Ir kur – į Havajus, Pietinę ar Centrinę Ameriką? Dykas 5100 jūrmylių reisas atrodo absurdiškas. Net sovietmečiu, kai laivynui nieko nebuvo gailima, tokie tušti pasiplaukiojimai buvo draudžiami.

Vadinasi, krovinys buvo. Koks, kur, kam? Tai pirma.

Antra, keistai atrodo kapitono veiksmai susidūrus su atogrąžų ciklonu. Jis tarsi tyčia lindo į ciklono centrą, nebandydamas išvengti susidūrimo.

Tos pačios geros jūrinės praktikos taisyklės byloja: „Šiauriniu pusrutuliu plaukiant 5 laipsn. – 15 laipsn. N galima susidurti su atogrąžų audra. Net kai ciklonas yra toli nuo laivo, reikia nuolat stebėti jo raidą ir judėjimą, žemėlapyje surašant pranešimų duomenis, laiku imtis priemonių ir užkirsti kelią pavojingam priartėjimui prie jo”.

Trečia. Kapitonas pranešė apie sugedusį variklį. Kodėl jis nepasinaudojo rekomendacija: „Jeigu laivas atsidūrė uraganinių vėjų zonoje netoli ciklono centro ir tapo nebevaldomas, t. y. priverstas lagu plaukti į bangą arba dreifuoti, pastaruoju atveju į vėją reikia atsukti dešinį bortą. Nors ir lėtai, laivas tols nuo ciklono centro”.

Ketvirta. Visi laivavedžiai žino patyrusių kapitonų, kurie visus metus budi savo „taškuose”-10 mylių kvadratuose, rekomendaciją: „Jeigu laivas ilgą laiką dreifuoja per audrą, rekomenduojama laivą balastuoti, 2-3 laipsniais pakreipiant į priešvėjinį bortą. Tai sumažins bortinę supą, ir laivas tolygiai plauks per bangas. Siekiant sumažinti bangos smūgius į dreifuojantį laivą, rekomenduojama iš priešvėjinio borto nuleisti „tepalų maišą”.

Klaida ar sąmoningas veiksmas?

„Linkuvos” kapitono veiksmai stebina. Jis arba nežinojo geros jūrinės praktikos rekomendacijų (tuo sunku patikėti), arba dėl mums nežinomų priežasčių jas ignoravo.

Jūrinėje praktikoje gausu „aplaidumo” ir „atsitiktinumo” pavyzdžių. Prisiminkime kad ir slaptos PAR organizacijos „Bruderbond” manipuliacijas su graikų tanklaiviais ir persų nafta praėjusio šimtmečio septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais.

Tai yra buvo atvejų, kai finansinių sunkumų turinčios firmos į jūrą išsiųsdavo laivus su fiktyviu vertingu kroviniu, kur specialios komandos juos skandindavo dideliame gylyje. Firmos gaudavo draudimą už laivą ir krovinį, o įgulos persėsdavo į kitą laivą. Ir vėl viskas kartodavosi. Graikų jūrininkai keitė pasus, vardus. Viskas žlugo, kai viename oro uoste kapitoną Aleksandropulą atpažino su kita pavarde.

„Linkuva” buvo tvirtas ir gana nesenas laivas. Tačiau laivo saugumas labai priklauso ir nuo įgulos patyrimo. Gal tai turėjo įtakos? Bet teko girdėti, kad į šį „Linkuvos” reisą išplaukė tik patyrę, aukštos klasės jūrininkai. Vienas ar du naujokai tokioje stiprioje komandoje nieko negalėtų padaryti.

Kas galėjo atsitikti?

Išanalizavus birželio mėnesio paviršinių srovių ir vėjų žemėlapį Ramiajame vandenyne, taip pat jūrinių ir oro trasų žemėlapį spėjamos katastrofos vietos rajone, kyla ir kitų klausimų.

Jeigu gelbėjimo valtys būtų buvusios sujungtos naitovu, jos nebūtų išplaukusios. Ar tai reiškia, kad įgula bandė gelbėtis valtimis? Jeigu taip, tai visų laivo patalpų durys būtų atidarytos ir vandenyje būtų rasta daugybė kitų daiktų bei jų nuolaužų: baldų, asmeninių daiktų, popierių, gelbėjimosi ratų su laivo pavadinimu, gelbėjimosi liemenių, pagaliau žuvusių jūrininkų kūnai!

Jeigu laivas nuskendo, į vandenyno paviršių turėjo išplaukti gelbėjimo plaustai, kurie tam tikrame gylyje atsiskiria nuo laivo.

Kodėl neaptiktas gelbėjimo plūduras, kuris taip pat visada išplaukia?

Kodėl nesulaukta nei nelaimės signalo, nei raudonos spalvos signalinių avarinių raketų? Nė vienas laivas, tuo metu buvęs tame rajone, nepaskelbė pavojaus dėl laivo dingimo iš jų lokatorių ekranų. O juk ši judri jūrų trasa visą parą atidžiai kontroliuojama.

Tačiau rastos tik valtys ir laivo statinaitės. Tai leidžia įtarti, kad buvo prastai imituotas laivo sudužimas.

Visa tai kelia dar vieną abejonę: ar taip jau kruopščiai vandenyje ir raižytoje pakrantėje, taip pat Revilja Chichedo archipelage ir Klipertono saloje buvo ieškoma laivo ir įgulos, jeigu nerasta beveik jokių pėdsakų?

Aišku, valtys dreifavo pasroviui, tai matyti ir analizuojant žemėlapius. O kur kitos? Gal kas nors privertė įgulą palikti valtis ir pakeisti kursą?

Be to, „trikampyje”, kuriame buvo „Linkuva”, susikerta septynios judrios jūrinės ir dvi oro linijos. Bent jau 3-8 laivai turėjo matyti vienas kitą, todėl, vienam dingus nuo vandenyno paviršiaus, kiti turėjo tai pastebėti.

Kol nerasta nepaneigiamų laivo ir įgulos žūties įrodymų, jų negalima laikyti žuvusiais. Neaiškiomis aplinkybėmis dingusiais be žinios, bet ne žuvusiais.

Sprendžiant iš žemėlapių su pažymėtais birželio atogrąžų ciklonų keliais, keturi ciklonai eina kranto link, du – į atvirą vandenyną. Lieka tik spėlioti, į kurį cikloną pateko laivas. Jeigu laivą ar plaustus būtų nunešę į vandenyną, jie būtų patekę Šiaurės pasato srovės valdžion. Tada savo kelyje būtų susidūrę su Nichoa, Nekerio, Terno, Lansano salomis, Gardnerio uolomis, Maro rifu, Džeksono ir Veiko atolu, Marijanų salomis. Jie galėjo patekti į vergų salą Nichau, kurioje valdo motušė Elen Robinzon su sūnumis Briusu ir Keitu.

Labai gaila, kad laivo buvo taip trumpai ieškoma, – net ir asmeniškai paprašius Prezidentui Valdui Adamkui, paieška pratęsta tik trims paroms. O praktika rodo, kad, sudužus laivui, įgula dar ilgai gali išgyventi.

Regis, „Linkuvos” dingimo paslapties reikia ieškoti ne vandenyne.