Iš liūdesio liūno – į vieną geriausių pasaulio leidyklų
Vis dar sunkiai galėdamas patikėti jaunasis rašytojas Vilis Normanas prisipažįsta: tai, kad jo kūryba sudomino vieną prestižiškiausių leidyklų pasaulyje – „Harper Collins” – primena sapną, iš kurio nesinori pabusti. Kažkada ketinęs nusižudyti, dabar vaikinas vėl džiaugiasi gyvenimu.
Leidžia garsiausių rašytojų kūrinius
Paprastas, nuolat besišypsantis dvidešimt vienų metų vaikinas dar nedrąsiai kalba apie savo ateities planus ir net „sulaukęs stebuklo”, kaip jis pats sako, išlieka ramus: „Nereikia iškart pulti į euforiją. Ši sėkmė nereiškia, kad imsiu gyventi kitaip”, – sako jaunasis kūrėjas.
Galbūt daugeliui lietuvių leidyklos „Harper Collins” vardas nesako nieko, tačiau Viliui, gyvenančiam knygomis, tai magiški žodžiai. „Ši leidykla leidžia beveik visų garsiausių pasaulio rašytojų kūrinius, net tokių žvaigždžių kaip Deividas Bekhemas biografijas, tai aukščiausia leidybos klasė, nieko geriau tikėtis negalima”, – džiaugiasi filosofijos studentas.
Iki šiol nė viena Lietuvos rašytojų knyga nebuvo išleista šios leidyklos, ir pats V.Normanas pripažįsta, kad tokia jo sėkmė galėtų atverti lietuvių literatūrai kelius į plačiąją pasaulio rinką.
„Manau, jei mano knygos sulauktų sėkmės, neabejotinai būtų pastebėti ir kiti lietuvių rašytojai”, – optimistiškai nuteikia V.Normanas.
Perskaitė Lietuvos išeivis
Viskas prasidėjo nuo to, kad apie V.Normano pirmąjį romaną „Šnabždesys” parašė žurnalas „Pasaulio lietuvis”, platinamas visame pasaulyje.
„Kai apie mano knygą parašė „Pasaulio lietuvis”, vienas „Harper Collins” leidyklos darbuotojas, išeivis iš Lietuvos Tomas Nausėda susidomėjo ir perskaitė „Šnabždesį”, kuris jį sužavėjo, tada kelias ištraukas išvertė ir nunešė į leidyklą. O vėliau leidėjai jau paprašė išversti visą kūrinį, bent jau taip man telefonu pasakojo pats T.Nausėda”, – detales aiškino jaunuolis.
„Dabar su šia leidykla tariuosi dėl leidybos, tikiuosi, jog viskas vyks sklandžiai, ir Jungtinėje Karalystėje greitai pasirodys mano pirmasis romanas, o vėliau gal ir antrasis”, – viliasi vaikinas.
Sunkiai tramdydamas džiaugsmą, Vilis prisipažįsta, kad ilgai nenorėjo tuo patikėti, bet kai gavo kvietimą į Londoną ir faksu buvo atsiųsta sutarties kopija, dvejonių neliko. „Tai iš tiesų vyksta, o aš į viską žiūriu lyg iš šalies, atrodo, kad ne man visa tai”, – sako vaikinas.
Norėjo nusižudyti
Kas gi taip sužavėjo prestižinę leidyklą, kad ji ryžosi išleisti niekam užsienyje nežinomo rašytojo romaną?
„Kaip man kalbėjo T.Nausėda, pirmiausia jį ir kitus darbuotojus nustebino mano amžius ir temos, kurias nagrinėju savo kūryboje. Kadangi studijuoju filosofiją, tai ir mano knygose yra daug fundamentalių šio mokslo klausimų. Be to, istorija, kurią papasakojau romane, pateikta gan netikėtais kūrybiniais rakursais. Manau, kad tai turėjo reikšmės”, – taip šią likimo dovaną komentuoja pats autorius.
Apie savo knygų gimimą pats rašytojas kalba nenoriai. „Norėčiau, kad žmonės skaitytų knygas, o ne ieškotų atitikmenų mano gyvenime. Dažnai išgirstu klausimą, kodėl tiek daug rašau apie mirtį. Iš tiesų, kažkada gyvenime buvo toks momentas, kai visai nenorėjau gyvent ir troškau kuo greičiau numirti, bet „Šnabždesio” istorija kuo puikiausiai parodo, koks vis dėlto vertingas yra gyvenimas ir brangi gyvybė. Taip, aš tikrai norėjau nusižudyti, bet kai dabar apie tai pagalvoju, suprantu, kad turėjau nugalėti šį norą. Vėliau tai sugula į knygas, ir tie, kurie yra kažką panašaus išgyvenę, mane supranta. Romane „Šventumas” pagrindinis veikėjas yra kunigas, aš pats vienu metu norėjau tapti kunigu, bet vėlgi atsirado tam tikrų dalykų, kurie privertė pasirinkti kitą kelią. Knygos gimsta iš gyvenimo popieriaus ir rašalo – skausmo ir džiaugsmo”, – filosofiškai dėsto rašytojas.
Savame krašte pranašu nebūsi
Keisčiausia pačiam V.Normanui buvo tai, kad net nebūdamas itin garsiu lietuvių autoriumi jis sulaukė užsienio šalies leidėjų dėmesio.
„Man net kažkaip kvailai skamba, kad būtent mano knyga pasirinkta. Lietuvoje nacionaliniai autoriai nėra patys perkamiausi, yra vos keli garsūs rašytojai, o visi kiti niekam neįdomūs. Bet T.Nausėda tik pasijuokė iš tokios mano minties, sakydamas, jog atrasti nežinomą talentą yra didžiausias leidėjų džiaugsmas. Kita vertus, antroji knyga sulaukė gerų įvertinimų ir iš garsių Lietuvoje žmonių. Niekad nebūčiau pamanęs, kad puikiai „Šventumą” įvertins G.Beresnevičius, kuris, deja, taip netikėtai mirė, nesitikėjau gerų žodžių ir iš M.Buroko. Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo griežčiausio literatūros kritiko, pasivadinusio „Castor&Polux” slapyvardžiu, komplimentai”, – stebisi vaikinas.
Tai, kad savame krašte vis tiek pranašu nebus, jaunuolis sakosi jau senokai suvokęs: „Ne tik dėl to, kad lietuviai mieliau laiką leidžia prie banalybių teatro – televizoriaus, bet ir todėl, kad literatūra dar neturi tvirtų tradicijų, skaitoma bet kas, o perkamiausių sąrašo viršuje „Moterys ir meilužiai”, mano galva, tiesiog apgailėtina knyga. Rimtos knygos niekam neįdomios, mažai teįdomi ir filosofija, bent jau čia”, – neslepia apmaudo Vytauto Didžiojo universiteto trečiakursis.