Anos Kareninos istorija tropikuose

Valstybiniame jaunimo teatre vyksta intensyvios Kosto Smorigino režisuojamo spektaklio „Ana tropikuose” repeticijos. Po savaitės – premjera.

Spektaklis kuriamas pagal šiuolaikinio JAV dramaturgo Nilo Cruzo pjesę, 2003 metais laimėjusią prestižinę Pulitzerio premiją. Ameriką sužavėjo iš komunistinės Kubos emigravusio dramaturgo drąsa garsiosios Anos Kareninos tragediją perkelti į XX amžiaus pradžioje Floridoje klestėjusį cigarų fabriką, supinti klasikinio rusiško romano siužetą su stiprių, neeilinių cigaro fabriko darbininkų gyvenimo istorijomis. Amerikos teatro kritikai apie „Aną tropikuose” rašė negailėdami komplimentų: „Nilo Cruzo pjesės tekstas atgaivina žiūrovus tarsi kvapus brizas. Jo tekstas žaižaruoja, nutvilko, užburia aistringumu ir fantazijos žaisme. Sodri, poetiška kalba ir tamsi seksualinė energija „Aną tropikuose” sieja su ispanų genijaus Frederico Garcios Lorcos ir Amerikos dramaturgijos metro Tennessee Williamso kūryba.”

Beveik melodrama

Aktorių, muzikantą, dainininką, režisierių Kostą Smoriginą sužavėjo pjesės istorija. „Ji unikali, netikėta”, – sakė jis.

„Pjesę buvo pradėję statyti kiti kūrėjai, kažkodėl po metų jų darbas sustojo, o dar po pusės metų visai nutrūko, – pasakojo K.Smoriginas. – Tačiau jau buvo įdėta nemažai lėšų ir darbo, tad aktoriai paklausė manęs, ar nenorėčiau baigti statyti spektaklį. Mažai žinodamas apie pjesę, tačiau žinodamas, su kuo dirbsiu – tai visi mano kolegos – sutikau. Pabaigti negalėjau, viską teko daryti iš naujo”.

Pradėjus dirbti rugpjūtį, premjera jau numatyta rugsėjo 29 dieną. Režisierius tikisi, kad spektaklis žiūrovui bus patrauklus ir suprantamas. „Atvirai sakant, netgi noriu paprasto, gal šiek tiek primityvoko, buitinio teatro, savotiškos melodramos, – sakė režisierius. – Pati pjesė yra labai graži. Ji pasakoja apie gražią tradiciją, kai Amerikoje iki XX a. ketvirto dešimtmečio gyvavo iš Kubos atkeliavusi tradicija fabrikuose rankomis dirbantiems darbininkams samdyti skaitovus (kol gamyba nebuvo pradėta mechanizuoti). Kai dabar kam nors papasakoju apie šią (vėliau išnykusią) tradiciją, visi išsižioja, net nežino, kad tokia buvo. Pjesės veiksmas vyksta 1926 metais Floridoje. Mažame miestelyje Ybor Sitis Kubos emigrantai, dirbantys sename cigarų fabrike, klausosi skaitovo Chulijano skaitomų knygų (matyt, jų pageidavimu). Kadangi toje pramonėje dirbdavo daug moterų, populiarios būdavo meilės istorijos. Galbūt iš to gimė ir daugelio cigarų pavadinimai „Džuljeta”, „Monte Kristas” ir kt. Tai buvo ir savotiškas švietimas – ne visi darbininkai mokėjo skaityti, bet daugelis galėdavo cituoti Williamą Shakespeare’ą ar „Džeinę Eir”, „Vėtrų kalną” ar „Vėjų nublokštus”.

Emigrantų dalia

„Man patinka, kad šie cigarų fabriko darbininkai skaityti pasirenka Levo Tolstojaus „Aną Kareniną”. Įsivaizduokite galingą meilės istoriją, skaitomą tropikuose. Romane daug rašoma apie sniegą, rusišką žiemą, roges, čiuožiančias per sniegą. Kubiečiams tai gal visiškai nesuprantama, bet tai savotiška magija, labai įdomus toks dramaturgo pasirinkimas, – sakė režisierius. – Ši pjesė man dar labai primena lietuvių koloniją kokioje nors svečioje šalyje, pavyzdžiui, Market parką, kur atsirado lietuviška bažnyčia, lietuviškos krautuvėlės su juoda duona ir lašiniais. Emigrantai visad spiesdavosi į krūvą, dainuodavo tas dainas, kurias išvažiuodami išsivežė, kurias prisiminė. Taip lengviau buvo išgyventi didžiulėje šalyje, kuri buvo atvira, bet nepasakyčiau, kad labai priimtina kitataučiams (priimtinesnė tiems, kurie lengvai asimiliuojasi).

Spektaklyje kalbama apie kubiečių emigrantus, iš tėvynės išvykusius dėl labai įvairių priežasčių. Ta emigrantų komuna iš paskutiniųjų stengiasi laikytis išvien. Jiems Amerikoje nelengva, iš Kubos juos pasiekia tik liūdnos žinios (tai kas nors mirė, tai dar kas nors nutiko), laiškai iš senų giminaičių. Kūrinyje tvyro nostalgija Kubai, žavi emigrantų bandymas susikurti mažytę Kubą, bandymas taip išgyventi. Jie savaitgaliais susirenka prie jūros, dainuoja, svajoja, žiūri į tolimą krantą, į kurį jau niekad negrįš…

„Tai kūrinys apie gyvenimą ir meilę, – tvirtino režisierius. – Jei man dar pavyks užfiksuoti nostalgijos temą, bus labai gerai. Normalus žmogus svetimame krašte negali nejausti nostalgijos. Esu daug keliavęs, matęs gal 60 šalių, 25 metus keliavau su Eimunto Nekrošiaus, Jaunimo teatro spektakliais. Kiek tik sutikdavau lietuvių visose šalyse, niekad netikėjau tais, kurie sako, kad nejaučia jokios nostalgijos. Beje, retas kuris taip išdrįsdavo pasakyti. Spietimasis nugaromis, stengimasis išgyventi svetimame krašte irgi negali nejaudinti”.

Cigarai

Pasak režisieriaus, kubiečiams cigarų gamyba – senas tradicinis amatas. „Kubiečiai kilę iš vietinių indėnų genčių. Cigarų rūkymas jiems buvo svarbus ritualas – per dūmus kalbėdavo su dievais, – pasakojo K.Smoriginas. – Egzistavo daugybė rūkymo ritualų, pavyzdžiui, cigaro negalima paprastai perduoti kitam, neišrinkus meditatoriaus. Jį reikia perduoti per kažką, mat dievai supyktų, jei tiesiai iš savo lūpų perduotum kitam. Tai ritualas, kurio net pelenai reikšmingi. Jei pelenai nukrito ant kilimo, jokia šeimininkė neįsižeis, nes kilime nebus kandžių, o ir kvapas geras sklis. Tai net geras tonas nekratyti cigaro pelenų į peleninę”.

Tradicijos – būdas išlikti

Spektaklio herojai – temperamentingi žmonės. „Neturtingi, bet labai išdidūs, labai artistiški, – teigė K.Smoriginas. – Staiga į jų gyvenimą įsilieja istorija su baisiu užtaisu. Ji paliečia vieną iš seserų – Končitą. Jos santykiai su vyru gana pašliję, atšalę. Dar viena herojė – Marela, kuri visiems atrodo dar mergaitė, o ji – jau moteris. Skaitovui neabejinga Končita ir ypač Marela, jaunesnioji sesuo. Motina mato, kas darosi. Vieni klauso istoriją kaip istoriją, o kiti pradeda gyventi ta istorija. Atsiranda meilė tarp Chuano ir Končitos, tai paaštrina jos ir vyro santykius. Yra dar kitas personažas – Čečė, kilęs iš Kubos, bet jau pasišlaistęs po Ameriką, kažkaip įsitrynęs į tą kubiečių komuną, tolimas šeimininko giminaitis. Jis šiek tiek suamerikonėjęs, pragmatiškas. Kai jam šeimininkas pasiūlo dalį akcijų, matydamas aplink vykstantį progresą, Čečė bando fabrike daryti savo tvarką. Jis siaubingai nemėgsta skaitovų, nes jo gražuolė žmona kadaise pabėgo su skaitovu. Pamažu šis gyvatukas išauga į didelę gyvatę, kuri pradeda jaustis padėties valdove. Čečė bando modernizuoti fabriką. Kiti jam aiškina, kad tradicijos, nors ir neduoda pelno, žmonėms labai svarbios, be jų emigrantai pražūtų svetimame krašte. Kol saugomos tradicijos, savas išdidumas, savi cigarai, tol jie gali jaustis savimi – šiais teiginiais „nusodina” Čečę kiti. Tačiau konfliktas jau prasidėjęs”.

Romanas šalia romano

Kaip pasakojo režisierius, Končita įsimyli skaitovą, tarp jų prasideda labai audringas romanas. Marela labai kenčia, nes ji taip pat be galo myli skaitovą. „Romanas skaitomas toliau. Klausytojai tarsi patys tampa to romano veikėjais ir kalba jų žodžiais, svarsto, diskutuoja, ar Vronskis kentėjo, ar ne, ar Anai buvo lengva, ar ne. Vienam įdomūs buitiniai dalykai, kitiems meilė, trečias nesupranta, kaip gali gyventi Ana, Vronskis ir meilužis. Viskas rutuliojasi, kol finale Čečė nužudo skaitovą. Pabaigoje kubiečiai, išmokę vieną rusišką dainą, krintant sniegui dainuoja „Neščigni lošadei”…

Po laidotuvių Končitos ir vyro santykiai pasitaiso, o ta visa istorija ir neištikimybė tarsi pakursto jau užgesusią meilę. Marelai sunkiau, bet ji jauna ir stengiasi susitvarkyti su jausmais. Mergina prašo, kad kas nors sugriautų tą neapsakomai sunkią tylą. Ir romanas skaitomas toliau. Keisčiausia, kad tai daro Končitos vyras, pats taip pat daug išgyvenęs. Skaito sunkiai, vedžiodamas pirštu… Štai tokia graži melodramatiška istorija spektaklyje „Ana tropikuose”. Išklausę tragizmo kupiną L.Tolstojaus romaną kubiečiai sukuria ir cigarus „Ana Karenina”.

Sprogstamasis mišinys – Anos literatūrinės emocijos, susiliejusios su tropikų karščiu, gyvų žmonių aistromis, keršto išprovokuotu krauju, gaiviais cigarų dūmais ir talentingiausiais Jaunimo teatro aktoriais – pirmojoje Jaunimo teatro naujo sezono premjeroje „Ana tropikuose” rugsėjo 29, 30 d.
Spektaklio dailininkas – Marijus Jacovskis. Vaidina: Vidas Petkevičius, Andrius Bialobžeskis, Jurgis Damaševičius, Kristina Andrejauskaitė, Irena Kriauzaitė, Rasa Marazaitė, Dalia Morozovaitė, Neringa Varnelytė, Dovilė Šilkaitytė, Nerijus Gadliauskas, Aleksas Kazanavičius, Tomas Kizelis, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Janina Matekonytė, Povilas Keblikas. Pjesę iš anglų kalbos vertė Aistė Ptakauskaitė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.