Šių metų vasarą per pasaulį nusiritęs žinomo vokiečių intelektualo, Nobelio premijos laureato Giunterio Grasso prisipažinimas, kad jis tarnavo SS daliniuose, susilaukė įvairiausių vertinimų – nuo visiško pasmerkimo iki išteisinimo.
Vokiškai kalbančioje erdvėje – Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje – jo atsiminimų knyga „Beim Hauten der Zwiebel” („Belupant svogūnus”) susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Jų tiražas skaičiuojamas ne vienu šimtu tūkstančių. Todėl gal iš dalies teisūs tie G.Grasso kritikai, sakę, kad šiuo prisipažinimu rašytojas tik norėjo padidinti romano tiražą .
Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad jei G.Grassas šį savo gyvenimo faktą būtų paskelbęs iki Nobelio premijos suteikimo 1999 metais, kažin ar premija iš viso jam būtų buvusi suteikta. Gali būti ir kita, moralinio pobūdžio priežastis. G.Grasas nenorėjo šio tegu ir labai nemalonaus jo biografijai fakto toliau slėpti nuo visuomenės, gyventi su nemiela paslaptimi ir galiausiai nusinešti ją į kapus.
Beje, niekam neatėjo į galvą tokio žinomo rašytojo tiesiog paklausti, kokiuose daliniuose jis kovojo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Pačio fakto, kad jis tarnavo kariuomenėje G.Grassas niekada ir neslėpė.
Visa šita istorija paskatino ne vieną Antrojo pasaulinio karo ir Trečiojo Reicho istorijos tyrinėtoją dar kartą pažvelgti į nacizmo ištakas, jos karines bei paramilitarines struktūras, jų įvykdytus nusikaltimus, o taip pat ir į jos idėjas bei įtaką. Ir, žinoma, pasakyti savo nuomonę apie G.Grassą.
Kas gi iš tikrųjų buvo SS ?
SS daliniuose, į kuriuos savanoriškai pačioje karo pabaigoje įstojo septyniolikametis Giunteris Grasas, 1944/45 metais tarnavo apie 900 tūkst. įvairių tautybių karių. Iš 37 „Waffen SS” divizijų, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, tik 12 divizijų buvo grynai vokiškos (žr. „Schutzstaffel aus Wikipedia, der freien Enzyklopedie”). Tiesa, atskiri tyrinėtojai nesutaria, ar visos 37 divizijos buvo iki galo sukomplektuotos ir dalyvavo mūšiuose.
G.Grassas savo atsiminimų knygoje buvimą fronte, karo baisumus, išgyvenimus ir baimes, kovos draugų istorijas aprašo knygos skyriuje „Kaip aš mokiausi baimės” („Wie ich das Furchten lernte”- vok.). Jis tikrai čia nesmerkia SS, o bando perteikti septyniolikmečio jaunuolio įspūdžius apie prieštankinį SS dalinį, kuriame tarnavo. Net rado reikalą paminėti, kad „Waffen SS” daliniuose buvo kažkas europietiško (Etwas Europaisches”), kad „gynybiniuose Rytų fronto mūšiuose, gelbėdamiesi nuo bolševikinio antplūdžio laisvanoriškai kartu kovėsi prancūzai, valonai, flamandai ir olandai, daug norvegų, danų ir net neutralių švedų”( Gunter Grass. Beim Hauten der Zwiebel, p. 126-127).
Anot rašytojo, SS buvo elitinis dalinys, kuris visada buvo metamas ten, kur labiausiai svyla ir kaip buvo kalbama, daugiausia patiriama nuostolių”.
Kaip pastebėjo rašytojo kritikai, jaunasis G.Grassas nejautė tuomet jokios gėdos, kad tarnauja SS dalinyje, prisiekusiam ištikimybę pačiam fiureriui. Tačiau juk ir sovietų kariai taip pat nejautė jokios gėdos, prisiekdami diktatoriui J. Stalinui, pasiuntusiam į lagerius ir mirtį milijonus taikių SSRS gyventojų. Tuo labiau, kad , matyt, nėra pagrindo netikėti autoriumi, jog tuo metu, kai jis su kovos draugais mokėsi kaip apsiginti nuo sovietų tankų atakų, niekas nebuvo girdėjęs iš jų apie nacių įvykdytus nusikaltimus. Tai paaiškėjo vėliau ir tą gėdą visai vokiečių tautai teko išpirkti.
Pradžioje SS (vok. Schutzstaffel – apsaugos būrys), įkurtas 1925 metais , buvo paramilitarinis dalinys nacių partijos susirinkimams saugoti (vok. „Saalschutz” -salių apsauga). Vėliau tapo viena galingiausių Trečiojo reicho organizacijų, į kurią iki karo pradžios buvo priimami savanoriškumo pagrindais tik vokiečiai, grynakraujai arijai. Jų šūkis buvo: ” Ištikimybė yra mano garbė”.
Suprask: ištikimybė fiureriui A. Hitleriui. SS buvo NSDAP – nacių partijos paramilitarinė organizacija, negailestingai susidorojusi su nacių politiniais oponentais tiek visoje Vokietijoje, tiek partijos viduje.1929 metais SS pradėjus vadovauti H.Himleriui, joje buvo apie 1000 narių, o 1933 jų buvo virš 200 tūkstančių.
H.Himlerio dėka SS tapo karine elitine organizacija. SS turėjo savo uniformą (juodą), skiriamuosius ženklus, skirtingą nuo vermachto vadovybės struktūrą ir skirtingus karinių laipsnių pavadinimus. Pavyzdžiui, H.Himlerio reichsfiurerio laipsnis prilygo vokiečių kariuomenės generolo feldmaršalo laipsniui.
SS daliniai buvo aprūpinami geriausia to meto karine technika. Kovose SS pasižymėjo drausme, drąsa, profesionalumu ir žiaurumu Specialūs SS daliniai vykdė koncentracijos stovyklų apsaugą, buvo atsakingi už masines žydų žudynes, Holokaustą.
Antrojo pasaulinio karo metais Wermachto sudėtyje pradėjo veikti „Waffen SS” (vok. Waffen – ginklai), kovoję visuose frontuose. Šalia grynai vokiškų „Waffen SS” imta kurti nacionalinius SS junginius okupuotose teritorijose, atsirado savanorių net iš neužimtų Vokietijos teritorijų. Iš pradžių į juos atrinkdavo asmenis, išsiskiriančius „ariška išvaizda”. Bet vėliau, vokiečiams pralaimint karą, kilmė ir išvaizda nebeturėjo jokios reikšmės.
Pavyzdžiui, savanoriška SS diviziją „Wiking „buvo suformuota iš „ariškos išvaizdos” danų, norvegų, švedų ir suomių, o jau ukrainiečių SS divizija „Galičina”- iš vakarų Ukrainos vyrų, nekentusių bolševizmo ir svajojusių su vokiečių pagalba iškovoti Ukrainos nepriklausomybę.
Panašių idėjų vedami į nacionalinius SS dalinius stojo estai ir latviai. Latvijoje buvo suformuotos net dvi SS divizijos. Aktyvūs buvo ir kroatai, kovoję prieš Josifo Broz Tito partizanus dviejose SS divizijose. Net dvi SS divizijos buvo sudarytos iš vengrų. Belgai, olandai, prancūzai, ispanai, italai taip pat kovojo nacionaliniuose SS daliniuose. Juose kartu su vokiečiais kovojo taip pat baltarusiai, gruzinai , azerbaidžaniečiai ir kitos tautos.
Net Rusijoje vokiečiams pavyko sukurti rusiškus SS dalinius-„Waffen SS RONA”( rus. – Russkaja osvoboditelnaja armija), vadovaujamus B.Kaminskio. Ji veikė sukurtoje Lokotsko respublikoje ir kariavo daugiausia prieš partizanus Briansko srityje. 1943 m. RONA patyrė didžiulių nuostolių Kursko kautynėse. 1944 m. rugpjūtį B.Kaminskio vadovaujama rusų SS brigada kartu su vokiečių divizijomis dalyvavo žiauriame Varšuvos sukilimo malšinime.
Nacionalinių SS dalinių nepavyko sukurti tik Lenkijoje, Lietuvoje, Čekijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Graikijoje. Dėl kai kurių tautų dalyvavimo SS daliniuose nėra vieningos nuomonės. Niurnbergo tribunolas, sudarytas iš nugalėtojų atstovų, visą SS organizaciją paskelbė nusikaltėliška, įskaitant ir frontuose kovojusius „Waffen SS” dalinius ir uždraudė jos veiklą.
Anglų pastangomis išimtis buvo padaryta tik „SS Reiter” (vok.- raitelių) daliniams. Šiems daliniams priklausė nemažai vokiečių aristokratijos atstovų.
Taigi ir G.Grasso divizija buvo paskelbta nusikaltėliška, nors, anot paties G.Grasso, jam neteko iššauti nė vieno šūvio. Žinoma, kad ne visi kariavusieji SS daliniuose buvo nusikaltėliai, kad SS daliniai pačioje karo pabaigoje daugeliu atvejų buvo ne tokie fanatiški kaip karo pradžioje. Tačiau žmonės savanoriškai stodami į šią struktūra turi bent moraliai prisiimti atsakomybę už jos padarytus nusikaltimus žmonijai. Bet pats G.Grassas, garsėjęs kaip moralistas, kritikavęs buvusį Vokietijos kanclerį Helmutą Kohlį už tai, kad jis drįso viešai pagerbti žuvusių karių, tarp jų ir kovojusių SS daliniuose, atminimą, sau pačiam ne visada kėlė tokius pat aukštus moralinius reikalavimus.
Anot vokiečių istoriko Dano Dinerio, G.Grasso prisipažinimas yra „tik koketavimas… žmogaus nugyvenusio netikrą gyvenimą”. Gal ir per stipriai pasakyta, bet iš autoritetų, ypač moralinių, visada laukiama daugiau, negu iš paprastų mirtingųjų. Ypač tai pasakytina apie Vokietiją, kuri labai kritiškai ir skrupulingai vertina savo bususias klaidas, ypač nacizmo laikus.
Kita problemos pusė, matyt, yra ta, kad „nugalėtojai visada yra teisūs” ir žiaurumas priskiriamas tik pralaimėjusiems, nutylint ar laikant juos neišvengiama būtinybe. Žinoma, tai – akivaizdi netiesa.
Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga turėjo savo baudžiamuosius batalionus, NKVD ir kitas žiaurumu garsėjusias karines struktūras. Nė viena iš jų ne tik nebuvo pasmerkta, bet ir tinkamai kritiškai neįvertinta. Nors vardan tiesos derėtų pasakyti, kad kai kurie rusų istorikai palyginti objektyviai bando nušviesti Antrajį pasaulinš karą ir jo metu vykdytus žiaurumus. Beje, ir Vakarų sąjungininkai nebuvo angelai karo metais, ne kartą bombardavę taikius gyventojus, žinodami, kad ten nėra jokių karinių objektų.
Karas visada buvo, yra ir bus žiaurus . Todėl ir būtina visokeriopai siekti, kad jis niekada nekiltų.. Europai jau 60 metų pavyksta gyventi be didelio karo ir tai didžiulis europinio mąstymo, kultūros, jos gyvenimo būdo pasiekimas, gerai išmokta savo pačių klaidų istorija.