Niekas nepaliko tiek daug autoportretų, kiek Rembrantas Harmenesas van Reinas (Rembrandt Harmenes van Rijn, 1606-1669). Keitėsi kostiumai, šukuosena, amžius, bet jo įvaizdis visada atpažįstamas.
Kokias aistras nuo neapykantos iki meilės kėlė tas kresnas, grubokas žmogus su žvitriomis akutėmis ir rauplėtu veidu! Tą patį galima pasakyti apie jo kūrybą – be išorinio blizgesio, bet paženklintą deginančiais kontrastais. Tiesą jis vertino labiau nei grožį.
Dėl tapybos jis metė universitetą, kur studijavo lotynų kalbą. Nuo jaunumės piešė savo namiškių portretus. Motina jo piešinius saugojo, o tėvas tai laikė niekingu užsiėmimu.
„Danajos” paslaptis
Ilgą laiką Rembranto kūrybos viršūne buvo laikoma ankstyvoji, šviesioji jo tapybos maniera. Rembranto gėrio genijumi buvo laikoma Saskija van Eilenburg, burmistro duktė iš įtakingos ir turtingos šeimos. Vestuvės su ja 1634 m. vainikavo nekilmingo malūnininko sūnaus karjerą.
Prieš tai Rembranto paveikslas „Daktaro Tulpo anatomijos pamoka” pelnė didžiulį pasisekimą ir padarė jį madingu dailininku. Greit jo klientai buvo visa Amsterdamo aukštuomenė.
Tuometinis jo gyvenimas – nuolatinė puota su nevaldomu linksmumu, kurį temdė tik vienas liūdesys: vienas po kito vos gimę mirė trys jo vaikai. Ketvirtasis – vos išgyvenęs Titas – kainavo motinos gyvybę.
Žymusis paveikslas „Danaja”, paženklintas 1636 metų data, rodos, turėjo būti tapytas su auksaplauke Saskija. Tačiau paveiksle stebina tamsiaplaukė herojės galva.
Tris amžius tyrinėtojai bandė atspėti paveikslo „Danaja” mįslę, kol šiuolaikinė rentgenorama atskleidė nesudėtingą tiesą: pasirodo, tas pats paveikslas buvo tapytas du kartus. Dešimties metų laikotarpiu Danajai pozavo dvi skirtingos moterys – kontrastingos lyg diena ir naktis.
Saskija ir Hendrikė
Saskijos maža galvutė, smulkūs pečiai ir silpnas kaklas – daugelyje dailininko paveikslų. Ištisoje jos šventiškų kostiuminių portretų galerijoje Rembrantas tapė daugybę brangenybių lyg iš juvelyro parduotuvės.
Hendrikė Stofeles, sveika kūnu ir siela valstietė iš Ransdorno, už visas pasaulio brangenybes labiau vertino kuklų sutuoktuvių žiedą. Jos santuoka su Rembrantu buvo neteisėta, todėl ji buvo priversta nešioti šį žiedą ne ant piršto, o ant kaklo. Tai gerai matyti paveiksle „Hendrikė prie lango”. Šiame portrete atsiskleidžia visas laimingas ir tuo pačiu liūdnas jaunos moters likimas, apsuptas senstančio tapybos genijaus meilės.
Šviesiaplaukė Saskija lengvai ir linksmai portretuose vaidino save pačią, prisidengusi mitologinių dievybių vardais. Hendrikė, retai atsiduodama visa, įsigyvendavo į legendinės Danajos vaidmenį. Paprasta tarnaitė, seržanto duktė, sugebėjo užpildyti našlio širdies tuštumą, pažadinti keturiasdešimtmečio meistro aistrą gyventi ir kurti.
Rembrantas tapė, atmesdamas visus tuometinius grožio standartus. Realūs, gyvenimiški gėrio ir blogio kontrastai, kuriuos dailininkas patyrė pats, tapyboje pagimdė aistringą šviesos ir šešėlių žaismą.
Priešai ir draugai
Rembranto novatoriškumo aplinkiniai nesuprato. Turtuoliai užsakovai būdavo nepatenkinti, neradę savo portretuose saldaus įvaizdžio.
Kreditoriai vis labiau spaudė Rembrantą dėl augančių skolų. Bažnyčios atstovai teisė už bendrą gyvenimą su Hendrike. Visa tai privertė Rembrantą vis labiau atsiskirti nuo neva padorių biurgerių visuomenės.
1656 metais visas Amsterdamas stebėjo Rembranto turto varžytines Brestato gatvėje. Šio namo, mačiusio dvidešimt metų atkaklaus darbo, durys dailininkui buvo užvertos visam laikui. Jis pats priverstas kuriam laikui išsiskirti su šeima: sūnus Titas ir Hendrikė su maža dukrele rado prieglobstį pas giminaičius.
Rembrantas įsikūrė viešbutyje ir pasinėrė į graviūrų kūrimą. Jo bankroto byla perėjo jo broliui verslininkui. Amsterdame dėl dailininko kilo tikras karas: Rembranto priešininkai ir šalininkai dalijosi į partijas.