Aštuonerius metus po miestą vaikus vežiojęs piešiniais ir vėliavėlėmis išpuoštas raudonšonis lėlių vežimo teatro traukinukas jau trečias mėnuo stovi užrakintas garaže.
Pramoginė transporto priemonė nesugedo, keleivių, ko gero, atsirastų, tačiau teatro vadovas Antanas Markuckis į gatves traukinuko nebeišleidžia.
Režisierius buvo priverstas tai padaryti pagaliau supratęs, kad traukinys mažiesiems keleiviams – mirtinai pavojingas.
Vagonėliai – be stabdžių
Traukinuko vagonėliai niekada neturėjo stabdžių. Visą laiką vairuotojas balansavo tarsi ant peilio ašmenų, kai sankryžose spausdavo vagonus tempiančio traktoriaus stabdžius.
Jei vagonai būdavo pilni keleivių, traktoriaus stabdžiai menkai tegelbėdavo, nes įsibėgėjęs sąstatas visu smarkumu judėdavo į priekį.
Kiekvieną kartą vaikų sausakimšai prisodintas traukinukas rizikuodavo pakeliui pamesti kokį keleivį, nes vagonai neturėjo nei durų, nei užsifiksuojančių užtvarų įlipimo vietose. Vartelius atstojančios grandinėlės tebuvo simbolinės.
Vieni kurti, kiti akli
Kad žmones vežti nepritaikyto traukinuko negalima eksploatuoti, Panevėžio policijos eismo priežiūros pareigūnai lėlių vežimo teatro vadovui A.Markuckiui sakė nuo pirmosios šios transporto priemonės atsiradimo dienos.
Bet į pareigūnų perspėjimus traukinuko savininkai nekreipė dėmesio. Jie užsikimšo ausis ir traukinys aštuonerius metus nelegaliai vežiojo vaikus.
O pareigūnai kažkodėl užsirišo akis – apsimetė nematantys miesto gatvėmis važinėjančio ryškiai raudono traukinio.
Transporto priemone vadinti nedera
A.Markuckis „Panevėžio rytą” tikino, jog tai, kad traukinuku pavojinga ir nesaugu važinėtis judriose gatvėse, paaiškėjo tik šios vasaros pradžioje, kai jis pateko į avariją.
Iš šalutinės į pagrindinę gatvę sukdamas traukinuko vairuotojas nepraleido lengvojo automobilio ir nesmarkiai bakstelėjo į jo šoną.
Traukinukas tuo metu važiavo be keleivių.
Pramoginė transporto priemonė beveik nenukentėjo, tačiau policijos pareigūnams buvo proga patikrinti jos techninius dokumentus.
Pasirodo, traukinukas iš tiesų nėra nei traukinys, nei kokia nors kitokia transporto priemonė, o apskritai nežinia kas.
Kaip transporto priemonė yra užregistruota tik dalis traukinio – vagonus tempiantis traktorius. Jo dokumentai ir techninės apžiūros talonas tvarkingi.
Tačiau vagonai traukiniui tarsi nepriklauso, jie nėra transporto priemonė, o tik inventorius, teatro butaforija, visiškai nepritaikyta vežioti žmones.
A.Markuckis tikino po tokių specialistų išvadų nebesiryžęs traukinukui leisti daryti pinigus ir jį uždaręs į garažą.
Tapo miesto įvaizdžio dalimi
„Panevėžio rytui” pasiteiravus, nejau teatro vadovas iki avarijos nežinojo, kad traukinuku negalima vežioti keleivių judriomis gatvėmis, A.Markuckis vietoje tiesaus atsakymo papasakojo pramoginės transporto priemonės gyvavimo ir pritapimo mieste istoriją.
Pastaraisiais metais lėlių vežimo teatro traukinys buvo tapęs neatskiriama miesto įvaizdžio dalimi. Juo važinėjosi ne tik vaikai.
Traukinuką savo šventėms užsisakydavo įstaigos, juo buvo vežiojami miesto svečiai, penktadieniais iš vagonų mojuodavo triukšmingos mergvakarių dalyvės, panevėžiečių traukinuką išsinuomodavo net kiti miestai.
Įvairiuose Panevėžį pristatančiuose lankstinukuose, miestą reprezentuojančiose nuotraukose šmėkščiojo pilni vaikų raudoni vagonėliai.
Pirmaisiais metais, kai traukinukas lėtai pūškavo tik Senvagės takais, jį traukė elektrokaras.
Vaikų akis viliojanti transporto priemonė sparčiai populiarėjo, kartais būdavo tiek norinčiųjų važiuoti, kad traukinukas riedėdavo, kol baterijos visiškai išsekdavo. Tada į garažą jį reikėdavo partempti.
Todėl buvo nuspręsta vietoje elektrokaro „įkinkyti” traktoriuką. Prie naujojo „garvežio” buvo prikabinti senieji mediniai vagonai.
Į gastroles žiūrėjo geranoriškai
A.Markuckis tikino, jog tai jis nusprendė traukinio nebeleisti į gatves, nors šis teatrui uždirbdavo nemažai lėšų.
Tačiau pareigūnai traukinuko dingimo iš miesto istoriją nušviečia kiek kitaip.
Pasak Panevėžio policijos eismo priežiūros skyriaus vadovo Virginijaus Mačėno, pareigūnai iš karto buvo prieš tai, kad traukinys vežiotų keleivius.
Kai miesto kultūrininkai įtraukdavo traukinuko pasirodymą į kokias nors šventines programas, V.Mačėnas tam prieštaraudavo.
„Mūsų nuomonė buvo tokia, kad juo negalima vežioti žmonių, nes transporto priemonė neatitinka jokių techninių reikalavimų, yra nesaugi, nepatikima.
Teatras mums įrodinėjo, jog tai bus tik reta pramoga, traukinukas važiuos tik per šventes.
Kad neatsitiktų bėdų, iš pradžių traukinį lydėdavo policija. O paskui jie pradėjo daryti komerciją. Be mūsų”, – pasakojo V.Mačėnas
Eismo priežiūros skyriaus vadovas teigė, kad traukinukas niekada neturėjo leidimo vežioti keleivių. Visus tuos metus jis dirbo nelegaliai.
Paklaustas, kodėl tada pareigūnai traukinio nestabdė ir nebaudė jo vairuotojo, V.Mačėnas paaiškino, kad policija į traukinuko gastroles žiūrėjo geranoriškai.
Tik po to, kai traukinukas papuolė į avariją, jo vairuotojas buvo nubaustas ne tik už sukeltą eismo įvykį, bet ir už nelegaliai eksploatuojamą transporto priemonę.
„Aš vairuotojui pasakiau: gerai, kad tik tiek atsitiko, – jei būtų iškritęs vaikas, sėstum į kalėjimą.
Nejaugi reikia dar kokių nors draudimų? Nepradėsime juk kiekvienam sakyti: tu, brolau, negali to ar kito daryti. Vairuotojas privalo vadovautis kelių eismo taisyklėmis, kuriose labai aiškiai apibrėžta, kokios techninės būklės transporto priemones galima vairuoti. Nesilaikydamas taisyklių jis tampa pažeidėju”, – aiškino pareigūnas.
Pasak V.Mačėno, šiuo atveju pažeidėjai buvo ir neregistruotą priemonę vairavęs vairuotojas, ir už tą priemonę atsakingas teatro vadovas.
Be valdžios neišsivers
„Traukinukas visada save išsilaikė, jo uždirbtų pinigų užtekdavo vairuotojo algai ir dar teatrui likdavo. Ilgainiui traukinys tapo miesto veidu, tad jo gal nevertėtų atsisakyti”, – svarstė A.Markuckis.
Traukinį į garažą buvęs priverstas uždaryti A.Markuckis kreipėsi į miesto valdžią su prašymu skirti lėšų normaliems vagonams pagaminti. Teatro vadovas susirado kelias įmones, turinčias licencijas gaminti keleiviams pritaikytą transportą.
Kad nauji ir techniškai tvarkingi vagonėliai vėl džiugintų vaikus, A.Markuckio apskaičiavimu, reikėtų apie 45 tūkst. litų.
„Teatrui tai didžiuliai pinigai, be miesto pagalbos mes nepajėgtume traukinio vėl paleisti”, – aiškino teatro vadovas.
Nuo tada, kai vagonėliai atsidūrė garaže, į lėlių vežimo teatro spektaklius atėję vaikai ir jų tėvai nenustoja režisieriaus klausinėti, kur dingo traukinukas. Tokių klausimų A.Markuckis išgirsta ir telefonu.
„Gamykla vagonėlius pagamintų greitai, gal net per mėnesį, jei tik valdžia skirtų tam lėšų”, – sakė teatro vadovas.