Populiarios hiphopo grupės „G&G Sindikatas” narys Pushaz publikai pristatė prieštaringai vertinamą antrąjį albumą „Reformatas”. Matuojančiu hiphopu pasipiktinęs Andrius mano, kad šiam muzikos stiliui trūksta kokybės ir rimtumo.
„Vakaruose hiphoperiai tiesiog „išpindėjo” ir tikrai ne dėl blogo gyvenimo. Jie jau neturi apie ką repuoti, išskyrus apie tą patį per tą patį – „babkes”, „tačkas”, „bobas”, „šmotkes”, – „Klaipėdai” sakė reperis. Jis tvirtino, kad „popsėja” ir lietuviškas hipohopas, o paprašytas įvertinti vietinį „popsą” negailėjo aštrių žodžių. „90 proc. mūsų muzikos – visiškas absurdas. Nesu nusistatęs prieš vieną ar kitą stilių, nes pats klausau įvairios muzikos, bet man gėda dėl mūsiškių”, – sakė iš Zarasų kilęs ir karjerą sostinėje padaręs maištininkas.
Dienraščiui Pushaz aiškino visada žavėjęsis Klaipėdos atlikėjais, juk būtent jie buvo hiphopo pradininkai visoje Lietuvoje. „Niekada negalvojau nieko bloga apie Klaipėdos grupes, nors ten ir gimsta Bendžių mėšlas, tačiau miestas nuo to jokiu būdu nedvokia”, – dėstė reperis.
– Kodėl naujas albumas vadinasi „Reformatas”? Prieš ką rengi revoliuciją?
– Pavadinimas kilo dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Hiphopo vengia ir su juo nesiskaito radijo stotys. Be to, už Lietuvos ribų hiphopas sparčiai mutuoja ir „popsėja”. Šie dalykai man nedavė ramybės visus aštuonis mėnesius, kol buvo rašomas albumas.
– Kaip galėtum apibūdinti hiphopo kultūros išsivystymo stadiją Lietuvoje? Ar lauki tų laikų, kai tapsi „formatu”?
– Hiphopas Lietuvoje jau seniai tapo plačiosios muzikos dalimi. Grupių nemažai, tačiau dabar jau reikia ne kiekybės, o kokybės. To pasigendu klausydamas mūsiškių. Ar taps formatu, nežinau. Man šis žodis muzikoje paprasčiausiai neegzistuoja. Hiphopas jau seniai įaugęs į mūsų jaunimo kraują, tik kai kas paprasčiausiai nenori to pripažinti. Gal dėl savo neišmanymo muzikoje, o gal tiesiog dėl savo kvailų ambicijų.
– Dainos iš naujojo albumo radijo stotys atsisakė, tačiau vis dar groja „Mango” ir „Delfinus”. Ar tokios tendencijos neerzina? Ar nenusileidžia rankos ir toliau propaguoti hiphopą?
– Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl albumas vadinasi būtent taip. Deja, kai kurios mūsų radijo stotys mąsto dar nešiuolaikiškai ir rodo savo muzikos neišmanymą, grodami vien tik šituos visus vištgaidžius. Tai erzina, nes jie tik gadina Lietuvos klausytoją, nesugebėdami net „popso” padaryti kokybiško ir verto dėmesio. Žinau tik viena: mūsų daugėja ir mūsų karta auga, o tai kai kam turės tikrai rimtų pasekmių.
– Ką manai apie lietuviškąją popsceną? Ar yra nors keli atlikėjai, kurių tau negėda klausytis?
– 90 proc. mūsų muzikos – visiškas absurdas. Nesu nusistatęs prieš vieną ar kitą stilių, nes pats klausau įvairios muzikos, bet man gėda dėl mūsiškių. Profesionalumo – nulis, koncertai – žemo lygio, „gabalai” – nuvalkioti ir banalūs, vogte vagiami iš užsienio atlikėjų. Tai puikiai atskleidžia jų intelektą ir profesionalumo nebuvimą. Kūriniai – vestuvinių „častuškių” lygio. Beje, pastebėjau, jog vestuvių muzikantai tikrai geriau dainuoja už mūsų popscenos „superstarus”. Iki Britnės Spyrs jiems tikrai dar toli.
O prieš likusius 10 proc. žemai lenkiu galvą. Turime pionierių ir grupių, kurios galėtų būti pavyzdys kitiems. Tai „Hiperbolė”, „Antis”, „Foje” „Bix”, „Studija”, „Katedra”. Neatsilieka ir šiuolaikinės grupės bei atlikėjai – „skampai”, „Saulės kliošas”, „Bitės”, A.Mamontovas, M.Mikutavičius, „Biplan”. Deja, jų – mažuma, o nemokšų – dauguma. Bet esu optimistas ir tikiu Lietuvos klausytojais, kurie pagaliau pradės skirti, kur yra tikra muzika, o kur – ne.
– Svaras išsakė griežtą poziciją apie brolių Bendžių „popso” fabriką ir juos pačius. O ką apie klaipėdietiškas grupes manai tu?
– Niekada negalvojau nieko bloga apie Klaipėdos grupes, nors ten ir gimsta Bendžių mėšlas, tačiau miestas nuo to jokiu būdu nedvokia. Žinau, kad pas jus visada buvo ir yra rimtų komandų bei atlikėjų. Gal tik sunkiau jiems, nes tenka stumdytis su broliais šaunuoliais, o jie tikrai turi didelį apetitą.
Pats dabar rengiu projektėlį su Kryžiumi (uostamiesčio grupės „Exem” narys – A.R.). Galų gale juk pirmoji hiphopo sostinė ir buvo būtent Klaipėda. Jūsų miestui jaučiu tikrai didelę pagarbą.
– Manoma, kad hiphopas – tik laikinas reiškinys, iš kurio išaugama, surimtėjama.
– Pas mus hiphopas nebėra nauja banga, o jau giliai savo šaknis į žemę įleidęs medis, kuris apraizgė šiuolaikinį jaunimą. Apie šio reiškinio laikinumą negali būti net kalbos. Pats tuo užsiimu jau 10 metų ir seku viską, kas susiję su hiphopo kultūra.
Gal tik ateityje pradėsiu mažiau repuoti, bet daugiau prodiusuosiu kitus atlikėjus ar grupes. Jau dabar dairausi, su kuo galėčiau rengti kokį projektėlį. Nesvarbu, ar su mergina, ar „biču”, tik kol kas neradau, kas galėtų mane nustebinti.
Kad atsisakyčiau šios kultūros, turėtų įvykti kas nors nerealaus. Kaip ten bažnyčioje sakoma: „Kol mirtis mus išskirs”.
– Tavo nuomone, hiphopas būtinai turi būti agresyvus, politiškas, kandus, juk Vakaruose vadinamieji hiphoperiai jau kurį laiką renkasi romantišką stilių, ritmenbliuzo lyriką, tampa nebepanašūs į savo pradininkus?
– Nepamirškime, kada, kodėl ir iš kur kilo ši kultūra ir šis stilius – be agresijos ir politikos hiphopas sunkiai įsivaizduojamas. Aš pats esu gana senamadiškas, todėl savo tekstuose mėgstu retsykiais kam nors įkąsti. O Vakaruose tie hiphoperiai tiesiog „išpindėjo” ir tikrai ne dėl blogo gyvenimo. Jie jau neturi apie ką repuoti, išskyrus apie tą patį per tą patį – „babkes”, „tačkas”, „bobas”, „šmotkes”. Aš būtent tai ir vadinu mutacija bei parazitavimu, juk jie daro labai blogą įtaką naujoms kartoms. Nepamirškite, „chebra”, svarbiausio – hiphopas ne išorė, bet vidus. Jis turi atspindėti išgyvenimus, emocijas, jame svarbiausia yra „dūšia”.
– Iš kur tavo paties aistra hiphopui? Ar teko dėl jos pakovoti, juk provincijoje ji nėra prioritetas?
– Net nežinau, nuo ko pradėti. Kiek atsimenu, prasidėjo viskas nuo šokių, po kelių metų peršokau ant „skeito”, vėliau paėmiau į rankas ir mikrofoną, kurio nepaleidžiu iki šiol. Provincijoje, be abejonės, viskas sunkiau, bet tai turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko prisirišau prie hiphopo. Tiko mano charakteriui – kuo sunkiau ko nors sieki, tuo labiau to norisi. Be to, paauglystėje buvau nelabai geras berniukas, repavimas man tapo geru užsiėmimu. Ten galima išsišnekėti, tad pradėjau mažiau į darbą leisti kumščius, daugiau žodžius.
Pastebėjau ir dar vieną keistą reiškinį – iš mūsų mažo miesteliuko „išlindo” net keli bene stipriausi mc: Banjooz („konektas”), Yga („da manifest”) ir dar kelios mažiau žinomos komandos. Tai taip pat įrodo, kad provincija gali nušluostyti nosį visiems didiesiems miestams.
– Kaip turėtų atrodyti ir mąstyti tipinis hiphopo kultūros šalininkas?
– Manau, vieniems tai pomėgis, kitiems – gyvenimo būdas. Šiek tiek pykstu ant mūsų jaunimo, kuris mano, kad gerai repuoti, gerai važinėti, paišyti ar šokti įmanoma vos panorėjus. Viskas pasiekiama tik per prakaitą. Tikro hiphopo neatneši ant lėkštutes, jį reikia suprasti, išgyventi, įsijausti. O kad tai įvyktų, siūlyčiau visiems bent jau kokius trejus ar penkerius metelius pabūti rūsyje, nes tai grūdina ir tik tada pradedi suprasti, kas yra kas. Tokiu būdu yra atsijojami tie, kas į tai žiūri nerimtai, ilgainiui visada atkrenta „pižonai” ar tam tiesiog nepasiruošę žmonės.
– Klaipėdiečiai tavo ir kitų hiphoperių dainas girdi tik per radiją. Kada jie galės pamatyti tave?
– Koncertai ir pasirodymai nuo seno yra mano gyvenimo dalis. Visada laukiu pasiūlymų pagroti. O ypač arčiau jūros. Žinau, jog Klaipėdoje grosiu liepos 22-ąją, tik nežinau kur. Kaip bebūtų, šį savaitgalį praleisiu prie jūros, nes ji mane užburia ir ramina. Galėčiau valandų valandas kiurksoti kopose ir tiesiog žiūrėti į ją.
Žiūrėk, dar suvartysim su „rebiatom” kokį „banėcą” „vodkės” ir padarysim netikėtą koncertuką prie jūros. Tad nenustebkite, jei savaitgalį kur nors kopose išgirsite tikrą hiphopą.
Arnoldas Remeika
bliudas..