Nors pagal amžių Sharoną Druckerį nesunkiai galima supainioti su žaidėjais, naujasis „Lietuvos ryto” treneris jau įrodė, kad įspūdingas pergales ir iškovotus titulus lemia ne metai.
Su Jeruzalės „Hapoel” ULEB taurę, o su Permės „Ural Great” – FIBA Iššūkio taurę jau laimėjęs 38 metų strategas iš Izraelio savo trofėjų kolekciją pasiryžęs papildyti ir dirbdamas su sostinės ekipa.
– Treneri, praėjusį sezoną dirbdamas Permės „Ural Great” klube pradėjote mokytis rusiškai. Ar dabar bandysite pramokti lietuvių kalbos?
– Iš pradžių tikėjausi, kad lietuvių kalba pernelyg nesiskirs nuo rusų, tačiau šios kalbos yra visiškai skirtingos. Vis tiek pabandysiu. Stengiuosi pagauti kai kuriuos lietuviškus žodžius. Moku skaičiuoti iki dešimties, taip pat būtiniausius žodžius: ačiū, labas, prašau. Dabar gyvenu Lietuvoje, tarp lietuvių, tad turiu bandyti pramokti jūsų kalbos.
Apskritai jūsų šalis nėra man nepažįstama. Esu buvęs čia su dabar jau neegzistuojančios Raananos „Maccabi”, su Jeruzalės „Hapoel” komandomis.
– Ką žinote apie LKL ir kitas Lietuvos komandas?
– Po truputį pradedu pažintį su LKL klubais. Per kontrolines varžybas jau mačiau porą ekipų. Žinau, kiek pasikeitė Kauno „Žalgiris”, tačiau lyginti jo ir mūsų komandos sudėtis yra per anksti. Juk negalima surašyti popieriuje abiejų klubų žaidėjus ir nuspręsti, kuris yra geresnis, ar pasakyti, koks bus rezultatas.
Turime pamatyti, kaip aikštėje sutars žaidėjai, kaip vadovaus treneriai. Laukia ilgas kelias.
Vėliau sužinosiu apie LKL komandas daugiau, o kol kas vadovaujuosi bendromis žiniomis apie Lietuvos krepšinį. Lietuviai krepšininkai žinomi ir mėgstami visame pasaulyje, nes jie yra darbštūs, nori sužinoti apie krepšinį ir išmokti vis daugiau, tapti dar geresniais žaidėjais.
– Koks bus „Lietuvos ryto” žaidimo stilius šį sezoną?
– Svarbiausia yra komandinis krepšinis – ir puolant, ir ginantis. Netikiu, kad viską padarys vienas krepšininkas, o kiti bus tik pagalbininkai. Noriu įtraukti į žaidimą visus. Mėgstu, kai žaidėjai mąsto aikštėje. Jie turėtų mokėti rungtynių pabaigoje priimti teisingą sprendimą, rasti išeiti iš sudėtingos padėties.
Visose klubuose, kuriuos treniravau, siekiau, kad komanda būtų vieninga. Net tada, kai pralaimi. Jei ateis momentas, kai reikės atlikti lemiamą metimą, mes turėsime žaidėjų, kurie gali pataikyti. Tačiau tai priklausys nuo rungtynių eigos. Jei tą dieną kažkuriam seksis, jis bus ant geros bangos, tas žaidėjas gaus progą mesti paskutinį metimą.
Tikrai nesirinksiu iš anksto. Net Michaelui Jordanui treneriai neleisdavo mesti paskutinėmis sekundėmis, jei tądien jam nesisekdavo. Suteikti galimybę vien dėl vardo? Kodėl turėčiau tai daryti? Aš pasikliaunu konkrečiomis rungtynėmis – todėl ir smogiamasis žaidėjų penketas aikštėje dažniausiai išryškėja tik įsibėgėjus mačui.
Kiekvienam mūsų žaidėjui yra skirtas vaidmuo. Ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Žaidėjai yra kruopščiai parinkti, kad galėtų būti drauge.
Neskirstysiu žaidėjų pagal tautybę. Man nesvarbu, ar tai – brazilas, latvis ar lietuvis. Jei ateis sėkmė, ji bus bendra. Naudos iš to sulauks kiekvienas komandos narys.
– „Lietuvos rytas” šį sezoną pradeda su 6 legionieriais. Ar nemanote, kad komandoje pernelyg daug užsieniečių?
– Galbūt atsiras žmonių, kurie taip manys. Tai pateisinama. Tačiau tokiems pasiūlyčiau įsijungti internetą ir pažiūrėti Eurolygos ir ULEB klubų sudėtis. Jūs nerasite komandų, kuriose nebūtų penkių, šešių legionierių. Kai kuriose jų yra devyni ar dešimt. Nebuvo taip, kad specialiai į komandą kvietėme užsieniečius. Kita vertus, kai kurių žaidėjų nelaikau legionieriais. Pavyzdžiui, Robis (Robertas Štelmaheris) yra mūsų komandos kapitonas. Tai didelė garbė žaidėjui. Ir kapitonu jį išrinkau ne aš, o krepšininkai.
Be to, daugybė lietuvių žaidžia užsienyje. Nemanau, kad jiems būtų malonu, jei visi aplink į juos baksnotų pirštais ir vadintų legionieriais. Todėl man ir klubo vadovybei labai svarbu padaryti taip, kad komanda jaustųsi kaip šeima. Jei kam ko reikia, jis turi gauti nepaisant, iš kurios šalies yra. Kartais tai gali būti gerai, kartais blogai, tačiau visi esame vienoje valtyje. Visi turime stengtis, kad ji plauktų sėkmingai. Ir taip būtų ne vienerius metus.
– Kaip rengiatės padalinti žaidimo laiką trylikai žaidėjų?
– Tai gali būti problema. Galbūt kažkas negaus pakankamai minučių, galbūt nespės atrasti savęs aikštėje. Tačiau jau dabar aišku, kad mūsų rungtynių tvarkaraštis bus panašus į NBA. Žaisime po trejas rungtynes per savaitę. Jei nužengsime iki ten, kur norime, gali būti, kad per sezoną teks sužaisti apie 70 mačų. Per ilgą sezoną žaidėjui gali nutikti visko: patirti traumą, susirgti ar prarasti sportinę formą. Turime būti pasirengę šioms negandoms. Laukia daug rungtynių, ir galimybę pasireikšti turės visi.