Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėjos, keturias paras laukusios galimybės pasiekti Braziliją, nepuolė į paniką. Jurgita Štreimikytė-Virbickienė mano, kad nesėkmės komandą tik sutelkė, o atvykusi į San Paulą ji žaidė neskaičiuodama jėgų.
Lietuvos rinktinės senbuvė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė šiame pasaulio čempionate yra viena iš Lietuvos rinktinės lyderių. 34 metų 190 cm ūgio puolėja per rungtynes vidutiniškai pelno 17 taškų ir kartu su sėkmingai žaidžiančia Egle Šulčiūte baudos aikštelėje sudaro neprastą dvejetą. J.Štreimikytė-Virbickienė teigia, kad sėkmingai rungtyniaujanti Lietuvos rinktinė nesvarsto, kokios įtakos komandos žaidimui būtų turėjusi amerikietė Katie Douglas, bet sutinka, jog ir be jos nacionalinė rinktinė demonstruoja gerą žaidimą.
Nuovargio nepaiso
– Ar galima sakyti, kad komandos pasirodymas per iki šiol vykusias rungtynes yra labai geras?
– Jis yra geras. Labai geras būtų, jeigu laimėtume visas rungtynes. Žaidžiame gerai, komandos psichologinė būklė yra neprasta, tačiau žaidimas galėtų būti ir geresnis. Jeigu turime omenyje visas aplinkybes, tai žaidžiame tikrai gerai.
– Ar po tų kelionių buvo sunku nusiteikti rungtynėms?
– Jeigu iš ten neišvažiavome namo, čia atvykusios buvome pasirengusios tik žaisti ir laimėti. Per kelionę visa komanda jautėsi gerai, nepuolė į paniką ir jauniausios ekipos žaidėjos. Jaunimas dabar ima pavyzdį. Jis prisišlieja prie vyresniųjų, prie komandos, ir jeigu komandoje nėra panikos, jaunimas taip pat yra ramus. Galbūt viduje kai kurios žaidėjos ir nebuvo ramios, bet tos nuotaikos jos neperdavė kitoms komandos žaidėjoms.
– Jeigu kelionė į Braziliją nebūtų buvusi tokia sunki, rinktinės rezultatai galėjo būti dar geresni?
– Žinote, tas jeigu… Jei turėtume du kelius ir žinotume, kurį galima pasirinkti, pasirinktume geresnį. Galbūt taip, o gal ir ne. Sunki kelionė ir visos nesėkmės komandą mobilizavo psichologiškai. Sakėme, kad jeigu pavyks pasiekti Braziliją, tikrai atiduosime visas jėgas ir sieksime tik geriausių rezultatų, nepaisydamos fizinių galimybių.
– Po nemigo nakties žaisti teko turbūt ne pirmą kartą?
– Taip, toks atvejis buvo per WNBA lygą. Tuomet vakariniu lėktuvu skridome į rungtynes, bet dėl audros reisas buvo atidėtas iki ryto. Tada taip pat visą naktį praleidome oro uoste, atskridome tik rytą, o po pietų jau žaidėme rungtynes. Istorijų su lėktuvais pasitaiko, tačiau tokių atvejų kaip dabar tikrai nebuvo. Tikiuosi, tai bus vienintelis kartas per visą istoriją.
Paskutinis čempionatas
– Ar šis pasaulio čempionatas jums skiriasi nuo 1998 metais vykusių pirmenybių?
– Aišku, skiriasi. Man tai yra paskutinės pasaulio pirmenybės. Žaisti reikėjo ir Vokietijoje, ir čia. Dabar reikia kovoti su visomis varžovėmis – juokauti negalima nė su viena komanda.
– Brazilijoje didžiausią krūvį gauna septynios komandos žaidėjos. Ar jaučiatės labai pavargusios?
– Taip, nuovargį tikrai jaučiu. Nesu geležinė ar koks nors robotas, bet nieko baisaus. Žaidi ir stengiesi nejausti nuovargio. Eini ir spaudi save. Toks yra gyvenimas. Ar nepritrūks jėgų? Kiek jų bus, tiek bus. Žaidžiame ir apie tai negalvojame. Tikiuosi, traumos jau baigėsi, o tos panos, kurios iki šiol sėdėjo ant suoliuko, žaisti yra pasirengusios.
– Įrodėte, kad galite žaisti ir be K.Douglas, bet ar jos trūksta komandai?
– Niekada nemąstėme apie tai, trūksta mums jos ar ne. Mes esame čia, visos esame lietuvės, žinome, ko čia atvažiavome. Niekada šio klausimo nesvarstėme. Jeigu ji būtų buvusi, būtų gerai. Jos nėra, vadinasi, nėra, bet esame mes. Mūsų komanda dalyvavo trijuose pasaulio čempionatuose, tris kartus vyko į Europos pirmenybes, bet nemanau, kad nors kartą pasirodė prastai.