Butų pirkėjai skolininkų ieško patys

Antstolių parduodamo nekilnojamojo turto pradinė kaina gali būti net keliasdešimčia procentų mažesnė nei rinkos, tačiau norintiesiems pigiau įsigyti butą ar uždirbti jį paskui perparduodant vilčių nedaug.

Varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra 80 proc. rinkos vertės. Iš pirmųjų nepardavus vyksta antrosios, o tuomet nustatoma kaina jau siekia tik 60 proc.

Pasak antstolės Marytės Trijonienės, tai tikriausiai ir vilioja pirkėjus, o ypač, jos pastebėjimu, nekilnojamojo turto agentūras.

Ragina nepasiduoti „verslininkams“

Lietuvos antstolių rūmų žiniomis, nemaža dalis asmenų varžytynėse parduodamo turto perpardavinėjimą yra pavertę savo verslu. Didžiuma varžytynių dalyvių esantys tie patys asmenys, kai kurie turtą supirkinėjantys ir visoje Lietuvoje, nors iš esmės kiekvienas miestas ar rajonas turi savo „varžytynių verslo“ grupuotes. Kiti esą sugeba pasipelnyti vien iš to, kad varžytynes žlugdo.

Norintiesiems iš varžytynių įsigyti nekilnojamojo turto patariama nepamiršti, kad nesąžiningi asmenys gali nepageidaujamiems konkurentams siūlyti mokestį už tai, kad šie atsisakytų dalyvauti arba raginti susimokėti už jų pačių pažadą nekelti kainos.

Pasak antstolio Giedriaus Jonausko, šešėlis metamas ir ant antstolių – neva tokie nesąžiningi varžytynių dalyviai su jais susitaria, nors esą nežinia, kodėl žmonės taip mano.

Lietuvos antstolių rūmai pataria provokacijoms nepasiduoti, suvokti, kad tokie varžytynių „profesionalai“ gali tiesiog blefuoti ir ieškoti susimokėti sutiksiančių patiklių žmonių, o panašūs pasiūlymai nėra derinami su antstoliu.

„Vienintelis patarimas tokiais atvejais – su šiais asmenimis nesileisti į kalbas, eiti tiesiai į antstolio kontorą, o prieš varžytynes antstoliui pranešti, kad kontoros prieigose vyksta tokie dalykai“, – rekomenduoja Lietuvos antstolių rūmai.

Varžytynių nebelaukia

Vis dėlto, pasak rūmų atstovės spaudai Doros Petkauskaitės, dabar butų iš varžytynių parduodama labai mažai. Antstoliai patys ragina skolininką susirasti savo pirkėją, kuriam parduos turtą. Taip jį galima parduoti rinkos kaina ir varžytynės atšaukiamos.

Rūmų duomenimis, pastaruoju metu antstoliai iš varžytynių parduoda tik apie 29 proc. areštuoto skolininkų turto. Didžiausia dalis – apie 40 proc. – skolų sumokama parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui. Dar apie 31 proc. skolininkų atsiskaito su kreditoriais iki planuotų varžytynių.

M. Trijonienė pastebi, kad progų pirkti nekilnojamąjį turtą varžytynėse dažniau pasitaikydavo 2003-iaisiais, kai įsigaliojo naujas Civilinio proceso kodeksas, ir naujai įsikūrusios antstolių kontoros iš valstybinės perėmė gana didelį kiekį bylų, buvo daugiau varžytynių.

Tiesa, minėtame kodekse jau buvo numatyta teisė skolininkui susirasti savo turto pirkėją, tačiau turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol šia teise imta plačiau naudotis. Pastaruoju metu turtas parduodamas iš varžytynių, anot M. Trijonienės, nebent tokiu atveju, jeigu būna nepatrauklus arba skolininkas visiškai nelinkęs spręsti savo problemos ir savo pirkėjo nesiūlo.

Pasak antstolės, per mėnesį ji skelbianti 5-6 nekilnojamojo turto varžytynes, tačiau šiemet neįvyko nė vienerios – visi skolininkai susirado savo pirkėjus. Anot antstolės, pasitaiko net ir tokių atvejų, kai skolininkas pirkėją atveda jau kitą dieną po varžytynių paskelbimo ir šios nuviliant jų laukiančiuosius atšaukiamos.

M. Trijonienė pastebi, kad norintieji įsigyti nekilnojamojo turto varžytynių dienos paprastai net nebelaukia. „Žmonės internete pasižiūri, kokios skelbiamos varžytynės, ir patys susiranda skolininkus. Kartais būna, kad važiuoja ne vienas ir ne du, derasi su skolininku“, – sakė M. Trijonienė.

Pigiai nenuperkama

G. Jonauskas pastebi, kad skolininkui nepasiūlius savo pirkėjo ir įvykus varžytynėms, dar nereiškia, kad jų laimėtojas pigiai įsigis turtą.

„Yra nuperkama ir už rinkos kainą ar net daugiau sumokama, kai žmonės varžosi“, – sakė jis.

Pasak G. Jonausko, apskritai iš varžytynių parduodamu nekilnojamuoju turtu žmonės galėtų domėtis ir aktyviau. Nenoro varžytis priežastis gali būti ne tik jau minėti nesąžiningi varžytynių dalyviai, bet ir kiti galimi rūpesčiai.

„Perkant per nekilnojamojo turto agentūrą viskas vyksta greitai, o čia dar nežinia, kada skolininkas iš buto išsikels. Būna tokių atvejų – vienas žmogus butą nusipirko 2002-ųjų rudenį, o skolininkas išsikraustė tik 2004-ųjų rugpjūtį“, – sakė G. Jonauskas.

Tačiau ši problema, anot M. Trijonienės, atkrinta tuomet, kai turtas parduodamas skolininko pasiūlytam pirkėjui – apie tai, kad tokiu atveju kiltų problemų dėl iškeldinimo, netekę girdėti.

Varžytynių dalyvių ratas gali būti mažesnis ir dėl sudėtingo pirkimo kreditavimo. Vis dėlto, anot M. Trijonienės, nors procesas kreditavimui nelabai palankus, nes užima daug laiko, pasitaiko, kad bankas finansuoja pirkėją.

„Būna, kad skolininko pasiūlyti pirkėjai trumpam įkeičia kitą nuosavybę, kol galės bankui įkeisti perkamą nekilnojamąjį turtą. Įmanoma per banką pirkti ir iš pačių varžytynių. Nusipirkęs žmogus gali prašyti, kad visą sumą antstolis leistų sumokėti ne per penkias dienas, o per mėnesį, kol susitvarkys su banku“, – sakė M. Trijonienė.

Nebegrąžina paskolų

Priežasčių, dėl kurių skelbiamos būsto varžytynės, yra gana daug. Anot M. Trijonienės, jau atsiranda žmonių, kurie nebegali grąžinti bankui paskolų, nebesumoka už lizingu įsigytus daiktus, nemažai ir skolų už komunalines paslaugas. Nukreipti išieškojimą į gyvenamąjį būstą galima tik paskutiniu atveju, kai nėra vilčių išieškoti iš santaupų, atlyginimo, kilnojamojo ar kito, ne paskutinio gyvenamojo, nekilnojamojo turto. Be to, skola turi viršyti 7 000 litų.

M. Trijonienė pastebi, kad didžioji dalis skolų šiuo metu išieškoma iš darbo užmokesčio – jaučiama, kad žmonės dabar dirba daugiau, nei kokiais 2002-aisiais.

Renkantis varžytynėse parduodamą turtą Lietuvos antstolių rūmai pataria nesusivilioti vien patrauklia kaina ir stengtis kuo daugiau apie jį sužinoti. Jei skolininkas į butą neįleidžia, rekomenduojama paklausinėti kaimynų, kaip atrodo buto vidus. Kada pastatytas namas, galima sužinoti Registrų centre.

„Renkantis varžytynėse parduodamus žemės sklypus, svarbu pas antstolį išsiaiškinti, kokie apribojimai gali būti taikomi naudojantis konkrečiu sklypu. Taip pat būtinai reikėtų nuvažiuoti į sklypo vietą ir jį apžiūrėti. Jei tai miškas ar miško paskirties žemė, verta pasikalbėti su vietos urėdu: galbūt medžiai ten neseniai iškirsti ir tos teritorijos savininkas pagal įstatymus privalo atsodinti mišką“, – pataria rūmai.

Beje, antstoliui svarbiausia išieškoti skolą ir apginti išieškotojo interesus, o ne parduoti skolininko turtą, todėl priverstinai jis realizuojamas tik kraštutiniu atveju – skolininkui sudaromos visos sąlygos išspręsti savo problemas kuo palankiau. Nekilnojamojo turto klausimais su antstoliu nevertėtų konsultuotis, nes jis nėra šios srities specialistas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.