Pastarosiomis dienomis klaipėdiečių mobilieji telefonai vėl gąsdino žinutėmis apie į policiją pakliuvusius sūnus ir dukras.
Šiuos pranešimus siuntinėjo policininkais apsimetę kaliniai. Suvaidinusi išsigandusią motiną „Klaipėdos” korespondentė pabandė suprasti, kaip žmonės patiki nusikaltėlių melagystėmis.
„Mama, paskambink man šiuo telefonu, mane sulaikė policija”, – tokią žinutę perskaičiusi bet kuri, net ir suaugusių vaikų turinti moteris pradės drebėti iš susijaudinimo.
Nerimas sustiprėja dar labiau, jeigu vaikas neatsiliepia į telefono skambutį. Dažna moteris skuba rinkti žinutėje nurodytą telefono numerį. Toliau viskas eina pagal seniai nušlifuotą scenarijų, kurio pagrindas – priblokšti žmogų ir priversti veikti greitai.
Nusprendėme improvizuoti nusikaltėlių pasiūlyta tema. Paskambinome nurodytu telefonu. Atsiliepė griežtas, bet ramus vyriškas balsas:
– Policija.
– Laba diena. Gavau žinią, kad mano vaikas pakliuvo į policiją, – korespondentė nutaisė susijaudinusios motinos balsą.
– Kokia jūsų sūnaus pavardė?
– Aš neturiu sūnaus, turiu dukrą Laimutę.
– Šiandien į mūsų komisariatą pristatyta 11 žmonių. Turime patikrinti asmens duomenis. Kokia Laimos pavardė, kada ji gimusi?
– Laimutė Petkutė, gimusi 1991 metais. O kas atsitiko, ar mano vaikas sveikas? Kokiame komisariate jūs esate, kokia jūsų pavardė?
– Taip, ponia, esame sulaikę jūsų dukrą. Aš esu 1-ojo policijos komisariato inspektorius Tomas Petkevičius. Atsitiko nemalonus incidentas. Tik nesijaudinkite, nieko baisaus. Tiesiog eidama iš mokyklos jūsų dukra susikivirčijo su viena mergaite, neteko kantrybės, ją stumtelėjo, ir mergaitės telefonas įkrito į vandenį.
– O Laima sveika?
– Visi sveiki, nesijaudinkite. Yra kita problema. Pas mus sėdi tos mergaitės tėvas. Jis turi jums pretenzijų. Ar norėsite su juo kalbėti?
– Aišku! Su kuo kalbu?
Ragelį paima kitas vyras, prislėgtu ir kiek irzloku tonu prisistato:
– Mano pavardė Valdas Andrijauskas. Jūsų dukra padarė mums žalos. Telefonas veikia, bet drėgmė „užtrumpino” ir dingo sąskaitos likutis. Aš ką tik skambinau į „Bitę”. Man pasakė, kad sąskaitoje buvo 137 litai ir 40 centų. Manau, jūs turėtumėte atlyginti mums šią žalą.
– O kaip tai padaryti? Aš tuoj atvažiuosiu ir mes pasikalbėsime. Esu visai netoli komisariato.
– Aš čia jau pusvalandį sėdžiu, man reikia į darbą. Kad negaištume laiko, padarykime taip: jūs nupirksite kortelę „Labas” papildymo už 140 litų ir paskambinsite šituo telefonu.
– Kam skambinti? Nupirksiu ir atbėgsiu į policiją, netrukus susitiksime.
– Darykite, kaip sakau, nes kol inspektorius parašys protokolą, dar užtruks. Aš visai neturiu laiko, skubu į darbą.
Pašnekovo balse ryškėja susierzinimas. Tačiau žaidimą tęsiame toliau.
– O kur jūs dirbate?
– Aš – tolimųjų reisų vairuotojas. Darbdavys manęs jau ieško, turiu išvažiuoti į reisą. Per jus galiu netekti darbo, – spaudžia nusikaltusios mergaitės „mamą”. – Nupirkite papildymo kortelę ir paskambinkite.
Tuo pirmasis pokalbis baigėsi.
Išgalvotą vaiko vardą ir pavardę pasakiusi korespondentė paskambino Klaipėdos 1-ojo policijos komisariato viršininkui Anatolijui Grigorjevui. Viršininkas patikino, kad jo vadovaujamame komisariate yra dirbęs pareigūnas Petkevičius, bet jo vardas buvo kitas. Be to, šis žmogus prieš porą metų išėjo iš darbo ir išvažiavo gyventi į Airiją.
Netrukus tęsiame pokalbį su policininku apsimetusiu sukčiumi.
– Ar čia ponas Tomas? Jau nupirkau papildymo kortelę, esu jūsų komisariate. Kuris jūsų kabinetas? Nerandu lentelės su jūsų pavarde.
– Man reikia parašyti protokolą. Aš jums perskambinsiu.
– Kodėl turiu laukti? Tas žmogus, mergaitės tėvas, sakė, kad labai skuba. Kol jūs rašysite, mes pakalbėsime.
– Palaukite laukiamajame. Aš jus pakviesiu. Ar papildymo kortelę turite?
– Turiu viską. Kur jūs sėdite? Pravieniškėse ar Marijampolės kolonijoje?
– Nesupratau jūsų klausimo, – sutriko kalinys.
– Matot, Pirmajame policijos komisariate nėra tokio pareigūno, jūs esate sukčius ir aš tai žinau nuo pat mūsų pokalbio pradžios.
– Gal jūs girta? Prasiblaivykite, – bando gelbėti padėtį sukčius ir netrukus išjungia telefoną. Bandėme dar keletą kartų skambinti nurodytu telefonu, bet numeris jau buvo užimtas.
Pokalbis su sukčiais parodė, kad nusikaltėliai yra gerai išmokę žmonių psichologijos pagrindus. Išgirdęs apie vaiką ištikusią nelaimę dažnas pirmiausiai bando ieškoti būdų artimajam padėti.
Net daug kartų apie tokias apgavystes girdėję žmonės prisipažįsta, kad labai susijaudino, kai menamas policininkas su jais kalbėjo. Patarimas vadovautis blaiviu protu retai išgirstamas. Užtenka paminėti ne tikrąjį savo giminaičio vardą ir pavardę, o išgalvotą, ir apgaulės skraistė išsisklaido.