Ežerų kraštą okupuoja Anastasijos sekėjai

Sektantai. Taip trumpai vietos žmonės apibūdina Vilniaus ir Molėtų rajonų sankirtoje mėginančius įsikurti keistuolius, rašo dienraštis L.T.

Neva Sibiro taigoje gyvenančios dievaitės Anastasijos garbintojai šaknis ketina įleisti Sidabriuose (Vil­­niaus r.) – sunkiai pri­va­žiuo­­jamoje, nuošalioje vietovėje ežerų krašte.

Savaitgalį Sidabriuose vy­ko Anastasijos sekėjų šven­tė, kurią pavyko stebėti ir L.T. žurnalistams. Šie žmonės į renginius įsileidžia tik saviškius, prieš tai patikrintus žmones.

Kiekvienam – po hektarą

Ką čia veikia, pašnekovai pasakojo aptakiai. Visų pirma jie niekada nemini Anastasijos vardo. Jie – tiesiog bendruomenė, lygiai prieš trejus metus Sidabriuose įsigijusi net 24 hektarų žemės sklypą.

Sunku patikėti, kad žemę tarp ežerų ir miškų pardavė senutė, kuri teprašė 2500 litų už hektarą. Šešiolikos Anastasijos se­­­kė­jų bend­ruomenė Sidabriuose žada įsikurti. Tam jie įsigytą žemės plotą išsidalijo į mažesnius sklypus. Tiesa, sklypais keistuoliai žemės nevadina. Anot jų, tai erdvės.

Viena erdvė – 1–1,5 hektaro. Tai ne kelių arų sklypas, kaip įprasta lietuviams. Kam tiek žemės?

„Yra vietų, kur žmogui nelabai patiks. O kitur – patiks. Todėl ir reikia mažiausiai hektaro”, – paaiškino viena bendruomenės narė.

Keitėsi sodinukais

Tai, kas savaitgalį vyko Sidab­riuose, vargiai galima pavadinti švente, skirta trejų metų įsikūrimo progai.

Naujakuriai atsivežė sodinukų. Ištraukę burtus vienas kitam dovanojo po medelį – kas obelį, kas kadagį, kas pušį.

Po to prasidėjo ritualai. Visi bendruomenės nariai ėjo per laukus ir bendrai kiekviename sklype-erdvėje sodino po medelį. Visa tai stebėti žurnalistams buvo uždrausta.

Į klausimą, kas ten vyksta, vienas iš Anastasijos sekėjų Jaunius atsakė trumpai: „Dainuojam”.

Kol kas Sidabriuose – tik du į vasarnamius panašūs nameliai ir statybininkų vagonėlis. Kiti bendruomenės nariai tvirtino neturintys pinigų įsikurti.

Patys Anastasijos sekėjai tikina neturintys vadų, tačiau pasirodžius Marijai visi pritilo ir jos griežtus nurodymus beatodairiškai puolė vykdyti.

Beje, Marija mandagiai užsiminė, kad atvykėlių laikas pernelyg brangus. Suprask – apsisuk ir dink.

Visur – raidė A

Bendruomenės nariai vengia minėti Anastasijos vardą, tačiau jį išduoda prie sklypų-erdvių iš medžių šakų sukaltos raidės A.

„Per dešimties minučių pokalbį aštuonių knygų nenupasakosi”, – užsiminė vienas iš keistų pašnekovų. Apie Anastasiją yra parašytos aštuonios knygos.

O ką apie naujakurius kalba vietos gyventojai?

„Moterys bijo į ganyklą karvių eiti melžti. Kai buvo šilčiau, jie ištisomis dienomis po laukus nuogi lakstydavo”, – pasakojo pakeliui sutiktas Petras.

Anot Petro, naujakuriai – labai uždari žmonės, pašalinių neįsileidžia. Tik žiemą slidėmis jis buvo nušliuožęs iki bendruomenės sklypo.

Žyniuonės lietuviai nematė

Anastasijos sekėjų idėjos atkeliavo iš Rusijos. Skirtingai nei kiti judėjimai ir sektos, Anastasijos gerbėjų skelbiamas mokymas Lietuvoje mažai tyrinėtas. Mistinę moterį Anastasiją išgarsino Megrė slapyvardžiu pasivadinęs Vladimiras Puzanovas, išleidęs jau aštuonias knygas apie neva Sibiro taigoje gyvenančią paslaptingą žy­niuonę.

Net ir pavadinami sektantais Anastasijos gerbėjai nepuola to neigti. Jie prisipažįsta, kad nė vienas lietuvis nėra matęs jų garbinamos Anastasijos, tačiau važiuoti į Sibirą susitikti su ja nesiruošia. Ekologiški ūkiai, artėjimas prie žemės, gyvenimas gamtos apsuptyje – tai oficialiai skelbiamos Sidabriuose mėginančių įsikurti keistuolių idėjos. Augindami vaisius ir daržoves jie ketina nenaudoti jokių chemikalų, trąšų. Jie siekia kuo labiau nutolti nuo miesto, kultūros, vadinasi, gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą. Tačiau Anastasijos judėjimas vadinamas ir apokaliptine sekta, skelbiančia artėjančią pasaulio pabaigą.