Pedro Almodovaro mūza ir jo naujausio filmo „Sugrįžimas” žvaigždė Penelopė Krus atvirai pasakoja, kaip ji vos nežuvo, prisipažįsta mėgstanti paverkti iš gailesčio sau ir prisimena dar daugybę įdomių dalykų.
Ant prabangaus viešbučio kambario slenksčio Penelopė Krus tiesiog spinduliuoja draugiškumą ir šilumą:
– Prašom įeiti! Norite alyvuogių? Na, kas gero Jūsų gyvenime įvyko nuo tada, kai mes matėmės praėjusį kartą?
Juk ne vien Jūs galite visada klausinėti – man irgi įdomu, kuo gyvena žurnalistai.
Mano gyvenime apskritai jokių permainų. O aktorė Penelopė Krus aiškiai pasikeitusi. Tapo daug atviresnė ir šnekesnė: su jaudinamu betarpiškumu mes kalbamės pačiomis subtiliausiomis temomis.
Įsivaikinti kūdikį
– Kai kurios moterys sakosi nepasijutusios galutinai subrendusios, kol nepagimdė. Aš nenurimsiu, kol neįsivaikinsiu kūdikio.
Aš dar nesu visiškai pasirengusi, bet galvoju apie tai kasdien.
Savo biologinio kūdikio man, žinoma, taip pat norisi, bent vieno, – kalba aktorė. – Bet aš nuoširdžiai tikiu, kad nieko nėra kilniau ir geriau, kaip suteikti meilę ir užtikrinti gerą ateitį pasimetusiam mažyliui.
Deja, neištekėjusiai moteriai Ispanijoje ir Amerikoje tai padaryti yra labai sudėtinga.
Andželinai Džoli tai pavyko, ir aš tikrai žaviuosi jos poelgiu. Ji yra pavyzdys mums visiems.
Vaikystė ir tėvai
– Kai buvau maža, beveik visą laiką praleisdavau arba kirpykloje, kur dirbo mama, arba senelės namuose Madride.
Senelė labai panaši į filmo „Sugrįžimas” veikėją – mano vaidinamos herojės tetą: net mieste ji gyveno kaip savo gimtajame kaime.
Vakarais mes išsinešdavome kėdes tiesiai ant šaligatvio, kad iki soties paliežuvautume su kaimynėmis, – juokiasi Penelopė Krus. – O mano tėvai, atvirkščiai, buvo labai šiuolaikiški ir visai jauni (kai aš gimiau jiems tebuvo po 21 metus).
Sekmadieniais mes visu garsu paleisdavome Rodo Stiuarto įrašus, nusirengdavome iki apatinių baltinių ir pradėdavome tvarkyti butą. Siurbliuodavome, plaudavome grindis ir viską darėme šokdami.
Broliai ir seserys
– Brolis gimė, kai man buvo vienuolika. Aš jį dievinau ir jam tapau tiesiog antrąja mama! – džiaugiasi prisimindama P.Krus. – Aš tada jau turėjau seserį Moniką, trejais metais jaunesnę.
Aš jai įsakinėdavau ir vaikystėje. Reguliavau jos gyvenimą dar visai neseniai. Dabar ji man to jau nebeleidžia!
Ji taip pat – aktorė, ir mes norime filmuotis kine kartu, bet Monika nuolat yra baisiai užimta: vaidina televizijos seriale „Vienas, du, trys”, dalyvauja flamenko šou.
Gerai, kad mudvi radome laiko nuvykti į Japoniją verslo reikalais. Ten pardavinėjamos mūsų markės „Samantha Tavasa” rankinės. Kartais mano brolis ir sesuo kartu su manimi vyksta į reklamines keliones.
Susidaro tokios lyg ir šeimyninės atostogos. Apskritai man šeima yra tarp amžinųjų ir neblėstančių vertybių, geriausia iš to, ką aš turiu.
Bičiulis Pedras
– „Sugrįžimas” – ypatingas filmas. Nuo pačios darbo pradžios filmavimas buvo palaimintas iš aukštybių. Tai – pats stipriausias mano gyvenimo įspūdis visomis prasmėmis: ir profesine, ir dvasine, ir asmenine.
Pirmą filmavimo dieną aš padovanojau Pedrui albumą, kurį padariau pati mūsų draugystės dešimtmečio garbei.
Jo buvo išleisti du egzemplioriai – po vieną jam ir man, – pasakoja Penelopė Krus. Aš surinkau ten fotografijas iš mūsų kelionių – Los Andželas, Palm Springsas, Niujorkas, Ispanija – ir dar visus laiškus, ir rankraštinius, ir elektroninius, kuriais mudu apsikeitėme.
Tiesa, kai kurias frazes reikėjo užtepti juodu tušu, kad spaustuvėje neperskaitytų itin asmeniškų dalykų – apie Pedrą ir taip daugybė gandų sklando!
Albumas išėjo labai gražus, toks, žinote, kaip viešbučiuose padeda ant žurnalinių stalelių.
Man atrodo, kad Pedras buvo sujaudintas. Aš jį nepaprastai myliu: filmavimo metu negalėjau susilaikyti – apkabindavau jį ir bučiuodavau tiesiog aikštelėje.
Nors šiaip jau mudu su juo, kai dirbame, savo draugystės nedemonstruojame, netgi stengiamės nesikalbėti asmeninėmis temomis. Tačiau mes specialiai nesitarėme – taip išeidavo savaime.
Figūros „pataisos”
– Per „Sugrįžimo” filmavimą man teko dėvėti pridėtinius sėdmenis. O paskui aš internete perskaičiau, ką parašė vienas Kinijos laikraštis: to neva prireikė todėl, kad Penelopės Krus užpakalis per daug plokščias, – linksmai nusijuokia aktorė. – Nesijaudinkite, jis gana apskritas, bet režisierius norėjo, kad mano užpakalis būtų didesnis negu kitos kūno dalys.
Dar jis pareikalavo, ir aš klusniai tris kilogramus kūno svorio prisiauginau. Tai mane ir nudžiugino – atsirado pretekstas nieko sau nedrausti.
Esu didelė gurmanė ir mėgstu pavalgyti: geriau papildomą valandą paprakaituoti su treniruokliais, negu atsisakyti gardaus maisto. Be to, kai esu per daug liesa, jaučiuosi negraži.
O vien Amerikoje tokia daugybė anoreksiškų, liguistai liesų merginų! Širdis plyšta! Dabar joms jaunimo žurnalai bruka į galvas apgaulingus grožio standartus ir primygtinai perša visokias dietas – mane tai tiesiog siutina! Aš tokius žurnalus išvis uždrausčiau!
Garderobo krautuvėlė
– Aš taip dievinu daiktus, kad Madride netgi atidariau nuosavą krautuvėlę, – prisipažįsta aktorė. – Pasirinkau Salamankos kvartalą, nes nujaučiau, kad jis taps madingas.
Ir nuojauta manęs neapgavo: mano parduotuvė klesti. Aš ir pati ten drabužius perku. Turime ten platų įvairių firmų gaminių asortimentą. Anksčiau daug paraiškų siųsdavau į Los Andželą, o dabar vis daugiau pirmenybę teikiu Europai.
Turime, pavyzdžiui, „Petit Bateau” – ispanai tiesiog dievina šį ženklą. Dar yra daugybė džinsų ir avalynės iš „Ugg”. Beje, aš į krautuvėlę imu tik tai, ką pati išbandau. Ar steigti krautuvėlių tinklą? – akimirką susimąsto aktorė. – Deja, deja, aš taip neturiu laiko…
Ašaros ir stresas
– Aš labai dažnai verkiu: ir iš džiaugsmo, ir iš apmaudo ar nuoskaudos.
Man apsiverkti tai kaip nosį išsišnypšti. Po ašarų man pasidaro lengviau gyventi, nes patiriu stresą dėl visko, – juokiasi iš savęs Penelopė Krus. – Siaubinga!
Bandau išsigydyti nuo viso to, stengiuosi suprasti, kodėl aš taip dėl visko kremtuosi. Juk iš tikrųjų man dar vaikystėje reikėjo pratintis suimti save į kumštį, kad išlikčiau rami.
Dabar šitai jau nebeįmanoma! – skėsteli rankomis aktorė norėdama parodyti savo bejėgiškumą. – Kai suskamba telefonas, ypač tomis dienomis, kai jaučiuosi pavargusi, susigūžiu ir mano pirmoji mintis būna: kas nors nutiko, bloga naujiena!
Tai mane sekina. Bet aš bent jau suvokiu, kad privalau išmokti atsipalaiduoti, antraip, kai turėsiu vaikutį, aš jį visai užkamuosiu.
Gyventi dabar
– Pernai aš skridau iš Los Andželo į Meksiką, kur ruošiausi filmuotis „Banditėse”. Ir staiga – netikėtas nutūpimas!
Aš, praskraidžiusi daugiau valandų už bet kurį pilotą, pirmą kartą susidūriau akis į akį su mirtimi.
Per kelias sekundes prieš akis praskriejo visas gyvenimas, o baimės kažkodėl nebuvo, tiktai viena mintis: aš noriu būti sąmoninga, kai šitai įvyks, – pasakoja Penelopė Krus visai nesenus įspūdžius. – Paskui, jau išlipusi iš lėktuvo, aš puoliau į isteriją.
Bučiavau asfaltą, kalbinau nepažįstamus žmones, kurie laukė lėktuvo, o jie nuo manęs traukėsi ir žvelgė kaip į beprotę…
Dar apsiašarojusi paskambinau visiems savo artimiesiems, kad sušukčiau jiems, kaip juos myliu. Tą dieną aš labai aiškiai suvokiau, kokia svarbi kiekviena diena, kiekvienas jausmas. Jūs kažką mylite? Pasakykite jam arba jai tai dar kartą ir dar, ir dar! Tuojau pat! Dabar!