Šeštadienį Kapčiamiestyje (Lazdijų rajone) bus minimos 1831 m. sukilimo dalyvės Emilijos Pliaterytės 200-osios gimimo metinės. Minėjime dalyvaus Karinių oro pajėgų orkestras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai.
E.Pliaterytė gimė garsių didikų grafų Pliaterių giminėje, kilusioje iš Vokietijos. Išsiskyrus tėvams, Pranciškui Ksaverui Broel-Pliateriui ir Anai fon Mol, mažoji Emilija kartu su motina apsigyveno giminų dvare Liksnoje, netoli Daugpilio. Čia būsimoji karžygė augo patriotiškai nusiteikusioje, demokratiškoje aplinkoje, mokėsi mėgiamų istorijos ir matematikos disciplinų, išmoko taikliai šaudyti, mikliai fechtuotis ir šauniai jodinėti, skaitė ir žavėjosi Adomo Mickevičiaus poemų Gražina, Živile, bendravo su valstiečių vaikais bei pati juos mokė lenkų, prancūzų kalbų.
Pradėjus Lenkijoje ir Lietuvoje stiprėti nacionalinio išsivadavimo idėjoms ir bręsti sukilimo planams, Emilija įstojo į slaptą sukilimo rengimo organizaciją. Apie sprendimą prisijungti prie sukilimo organizavimo Emilija 1831 m. kovo 25 d. rašė taip: „liudiju šiuo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino/…/. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai, kaip įkvėpimą, kadangi daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, mane lydėjo”.
Sukilimą Lietuvoje pradėjo žemaičiai. 24-erių E. Pliaterytė aktyviai įsitraukė. 1831 m. kovo 29 d. ji kartu su pusbroliu Cezariu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią ir, vadovaudama būriui, drąsiai stojo į kovą.
Balandžio 4 d., dalyvaujant E. Pliaterytės būriui, sukilėliai užėmė Zarasus, tačiau vėliau teko trauktis. E.Pliaterytė išvyksta į Ukmergę, kur buvo priimta į Konstantino Parčevskio sukilėlių dalinį, dar vėliau paskirta vadovauti 25-ojo pėstininkų (1-ojo lietuvių) pulko I kuopai, gavo kapitono laipsnį.
Mūšiuose Pliaterytė pasižymėjo sumaniu vadovavimu, karybos išmanymu. Ji dalyvavo Prastavonių kautynėse, pasižymėjo mūšyje ties Maišiagala, su savo kuopa dalyvavo Kauno gynime, atkakliame mūšyje dėl Šiaulių.
Silpstant sukilimui ir sukilėliams nusprendus trauktis link Prūsijos, Emilija su dalimi Lietuvos sukilėlių bandė prasiveržti Varšuvon ir ten tęsti kovą. Pakeliui Emilija susirgo, o pasiekusios žinios apie pralaimėtą sukilimą ją galutinai palaužė – nusilpęs organizmas nebepajėgė kovoti su liga. E.Pliaterytė mirė 1831 m. gruodžio mėn., palaidota slapta svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse.
Liko užrašyti jos žodžiai: „kiekviename mūšyje ieškojau mirties ir dėl įgimtos meilės, kurią jaučiu Lietuvai, ir dėl noro susijungti su savo motina”.