Gyvatukas vis įžūliau lenda į vartotojų kišenes

Per šalį ritasi šildymo branginimo banga, jos sukelti ratilai randa atgarsį politikų chore. Per šį triukšmą nedaug kas pastebėjo, kad Vilniaus savivaldybės taryba „Vilniaus energijai” nešildymo sezono metu leido imti neriboto dydžio gyvatuko mokestį.

Liepą ir rugpjūtį vieniems sostinės gyventojams gyvatuko mokestis buvo didesnis nei įprastai, kitiems – nežymiai mažesnis. Nuo liepos 1 dienos pasikeitė jo skaičiavimo metodika, kurią naudoja bendrovė „Vilniaus energija”. Bendrovės atstovai teigia, kad nauja tvarka privers kurti daugiabučių bendrijas ir tvarkyti šilumos mazgus bei apskaitos prietaisus. O „Vilniaus energijos” oponentai tvirtina, kad nauja mokesčio skaičiavimo metodika parankesnė šilumos tiekėjams, kurie dangsto netvarką savo ūkyje.

Neliko mokesčio ribų

Gyvatuko arba karšto vandens cirkuliacijos mokestį sudaro šilumos, perduodamos per karšto vandens tiekimo sistemą, kaina arba sąnaudos vienodai karšto vandens temperatūrai visoje sistemoje palaikyti. Bendrijas įkūrusių daugiabučių gyventojai nešildymo sezono metu už gyvatuką mokėdavo ir moka pagal faktiškai sunaudotą šilumos kiekį, o bendrijų neįkūrusių namų gyventojai mokėdavo fiksuotą – 17,77 litų butui – mokestį.

„Fiksuoto mokesčio dydis paprastai nepadengdavo faktiškai perduotos per karšo vandens tiekimo sistemą šilumos kainos, todėl susidariusį skirtumą bendrijų neįkūrusių namų gyventojams tekdavo sumokėti pirmąjį šildymo sezono mėnesį”, – aiškina „Vilniaus energijos” atstovai.

Vilniaus savivaldybės tarybos nario inžinieriaus Juozo Imbraso nuomone, vasarą šilumos tiekėjai negali imti mokesčių už šildymą, tad „plaukiojančius” karšto vandens cirkuliacijos mokesčius nustatė tam, kad neturėtų nuostolių.

„Mokesčiai turi būti aiškūs, ypač monopolininkų. Iki šiol buvo nustatytos gyvatuko mokesčio „lubos” ir konkreti kaina už vandens kubo pašildymą keturiose skirtingose sistemose, kurios yra daugiabučiuose. Reikia pripažinti, kad kaina buvo šiek tiek mažesnė, nei reikia kubui vandens pašildyti. Pakilus dujų kainai, galima buvo ją šiek tiek didinti. Tai būtų logiška ir aišku. O dabar pasirinktas lyg ir konkretus rodiklis – faktiškai sunaudotas šilumos kiekis, tačiau jis priklauso nuo daugelio faktorių ir tikimybė, kad gyventojai permoka, yra labai didelė”, – aiškino Vilniaus tarybos narys Imbrasas.

Nauja tvarka

„Paprastais žodžiais kalbant, ką parodo namo įvadinis skaitiklis, tas ir išdalijama visiems gyventojams kaip gyvatuko mokestis. Nauja tvarka pažangesnė, nes tvarkingų namų, kur sistemos tinkamai prižiūrimos, gyventojai mokės mažiau, o kur situacija prasta, teks mokėti daugiau ir tai turėtų gyventojus paskatinti susitvarkyti, pasirūpinti ūkiu”, – aiškino „Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas.

Tačiau jis nepatikslino daugybės sąlygų, nuo kurių priklauso mokesčio dydis: nuo name esančios karšto vandens tiekimo sistemos tipo, gyventojų deklaruoto vandens kiekio, kiek name yra individualių vandens apskaitos skaitiklių, šilumos mazgo kokybės, taip pat namo šilumos punktą ir vidaus šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemas prižiūrinčio specialisto darbo, karšto vandens tiekimo sistemos būklės.

„Penkiuose Vilniaus mikrorajonuose yra po dvi cirkuliacijos linijas, tad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Kainų komisijos) nustatyti vandens pašildymo sąnaudų normatyvai tikrai netinka kiekvienam namui”, – dar patikslino komercijos direktorius Germanas, argumentuodamas, kodėl išnyko gyvatuko mokesčio „lubos”.

Gali tekti mokėti už kaimyną

Dabar vilniečiams gyvatuko mokestis kiekvieną mėnesį bus skirtingas. Kaip sužinoti ar jis teisingas?

„Vartotojas visada abejos, nes nauja tvarka labai paranki šilumos tiekėjams. Šilumos tiekėjas išdalija visą sunaudotą vandenį ir šilumą, susirenka mokesčius ir daugiau nieko nenori žinoti. Jeigu daugiabutyje yra gyventojų, kurį laiką nedeklaruojančių sunaudoto vandens kiekio, mokėti teks likusiems gyventojams. Tai gali tęstis ilgai, kol, pavyzdžiui, iš mokesčių nemokančių kaimynų antstoliai išieškos skolą.

Be to, šilumos tiekėjams neliko atsakomybės už šildymo sistemos būklę, o pas mus, kol gyvename daugiabučiuose lyg „kolchozuose”, ir nėra individualios šilumos apskaitos, už šildymo sistemos būklę turėtų atsakyti monopolininkas tiekėjas”, – galimas abejones dėl mokesčio pagrįstumo vardija Imbrasas.

Neįrengė skaitiklių

Inžinierius, daugiabučių bendrijos pirmininkas Algirdas Glodenis mano, kad gyvatuko mokestis neribotai padidėjo dėl to, kad šilumos tiekėjai nevykdo Vyriausybės jiems nustatytų prievolių: neįrengia, neprižiūri, neremontuoja, metrologiškai netikrina, nepakeičia susidėvėjusių vandens apskaitos prietaisų butuose.

„1997 metais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kad energijos resursų (elektros, dujų, šilumos, karšto ir šalto vandens) tiekėjai iki 2000 metų savo sąskaita kiekviename name ir bute turi įrengti apskaitos prietaisus ir juos eksploatuoti. Dujų ir elektros tiekėjai Vyriausybės nurodymą įvykdė. O kodėl šito nepadarė vandens tiekėjai?”, – retoriškai klausia Glodenis.

Šalto ir karšto vandens tiekėjai nevykdo Vyriausybės nutarimo ir dėl to atsiradusi netvarka bei neaiškumai tęsiasi jau dešimtmetį. Tą netvarką, Glodenio nuomone, dangsto savivaldybės, kurioms šilumos tiekėjai pavaldūs.

„Sąžiningi piliečiai savo butuose už savo pinigus įsirengė šalto ir karšto vandens skaitiklius, nors tą turėjo padaryti tiekėjai. Dabar gyventojai už sunaudotą karštą vandenį dažniausiai moka pagal bute įrengto skaitiklio rodmenis, o jei jo nėra – pagal normą. Tačiau sudėjus visų butų skaitiklių rodmenis bei normas paaiškėja, kad tai ne visas faktiškai į namą patiekto vandens kiekis. Paprastai trūksta apie 30 proc. patiekto vandens. Jis vadinamas nepaskirstytu. Tad problema glūdi vandens apskaitoje: ne visi gyventojai sumoka už faktiškai sunaudotą vandenį. Taip atsitinka ir dėl skaitiklių kokybės, ir dėl jų nebuvimo, ir dėl nesąžiningų vartotojų, kitų priežasčių.

Pagal skaitiklių rodmenis gyventojai moka tik už vandenį, o už šilumą jam pašildyti moka pagal namo šilumos skaitiklio rodmenis. Todėl už nepaskirstyto vandens šildymą gyventojai priversti mokėti nieko apie tai net nežinodami: žiemą ta suma pridedama prie šilumos kainos, o vasarą pridedama prie gyvatuko mokesčio”, – paaiškino Glodenis.

Vilniaus savivaldybės taryba, leidusi rinkti neribotus gyvatuko mokesčius, problemos, kurią turėtų spręsti šilumos tiekėjai, ekonominę naštą užkrovė ant vartotojų pečių.

„Šilumos tiekėjai neįvykdė Vyriausybės nustatytos prievolės, o jos ekonominės pasekmės tenka vartotojams, nors atsakingi už tą netvarką tiekėjai”, – apibendrino Glodenis.

„Vilniaus energijos” komercijos direktorius Germanas atsakė, kad skaitiklių neįrengė dėl to, jog trūksta teisės aktų, leidžiančių įtraukti skaitiklių kainą į šilumos kaštus. „Nutarimas buvo be kojų ir be rankų”, – aiškino jis.

Tiesa, kodėl neieškojo būdų jį patobulinti, neatsakė. Tik pabrėžė, kad nusibodo diskutuoti ir kautis dėl kiekvienos įstatymo pataisos. Bet ar nesukūrė sau naudingiausių sąlygų? Klausimas, žinoma, retorinis.

Tiekia iki namo, mokėti reikia už šilumą bute

Tarp šilumos tiekėjų ir vartotojų yra ir kitų neišspręstų problemų, už kurias priversti mokėti vartotojai.

Vilnietis Vytautas Paulikas su šilumos tiekimo bendrove bylinėjasi dėl šilumos kokybės, už kurią, logiškai mąstant, turėtų atsakyti tiekėjai. Tačiau iškilo absurdiška tiekimo ir vartojimo ribos problema. „Tiekėjai teigia, kad šilumą jie tiekia tik iki daugiabučio namo įvado, tačiau mokesčio reikalauja už šilumą bute, kuri nežinia kaip jame atsiranda. Iki buto šilumą neva tiekia namo vidaus tinklus eksploatuojanti organizacija. Tačiau daugiabučių butų savininkai kitokių sutarčių dėl šilumos tiekimo su niekuo nėra sudarę. Tad, pasirodo, kad tiekėjai iki buto šilumos netiekia, bet buto savininkus verčia už ją susimokėti”, – logikos ir atsakomybės neįžvelgia vilnietis.

„Vilniaus energijos” komercijos direktorius Germanas sutinka, kad tai – nesąmonė. Jo nuomone, taip jau surašyti įstatymai, o dėl to nukenčia vartotojai. Jis sutinka, kad tiekėjai turėtų atsakyti už visą prekę ir paslaugą – tiekiamą šilumą, taip pat ir bute. Taip pat sutinka, kad monopolininkus galėtų kontroliuoti ne viena organizacija. Jo nuomone, erdvė įtarimams bei neaiškumams sukurta netobulų įstatymų.

Neaišku, ar teisėtas

2000-aisiais, tik atsiradus gyvatuko mokesčiui, gyventojai buvo juo pasipiktinę, kai kurie mėgino aiškintis, ar jis teisėtas. Vilnietė Jūratė Markevičienė padavė į teismą tuometinius Vilniaus šilumos tinklus prašydama pripažinti, kad atskiras karšto vandens cirkuliacijos mokestis yra neteisėtas. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas priėmė nutarimą, kad Šilumos tinklai gyvatuko mokestį vilnietei uždėjo neteisėtai ir patenkino reikalavimą nutraukti įstatymams prieštaraujančią sutartį su bendrove.

Tačiau bendrovė teismo nutartį apskundė Apeliaciniam teismui, bylą laimėjo, o moteris sako tapusi teisinių žabangų auka. „Aš parašiau kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui. Jį įteikiau paskutinę termino dieną, tačiau, pasirodo, Aukščiausiasis Teismas terminus skaičiuoja kitaip nei kiti teismai – įskaičiuoja ir nutarties priėmimo dieną. Tad mano skundas buvo atmestas motyvuojant, kad pavėluotas. Nebebuvo jėgų bylinėtis toliau”, – bandymą kovoti su monopolija prisiminė vilnietė.

Taip gyvatukas nuo 2000-ųjų sėkmingai kas mėnesį patuština piliečių kišenes. Deja, kasmet vis didesnėmis sumomis.