Iš Maskvos – bėglio spjūviai Vilniui

„Lietuvos ryto” prašymu Maskvos savaitraščio „Ruskij kurjer” („Rusijos kurjeris”) korespondentas pasikalbėjo su žmogumi, kurio neranda Lietuvos specialiosios tarnybos net padedant Interpolui.

Su verslininku iš Lietuvos Viktoru Uspaskichu susitikome kavinėje Maskvos centre, Puškino aikštėje. Jis atėjo vienas, be apsaugos.

Apsirengęs džinsais ir sportine striuke jis niekuo neišsiskyrė iš jaunimo pamėgtos kavinės lankytojų. Nebent stipriu baltišku akcentu.

Prisistatė trumpai: „Viktoras”.

Be bajoriškų užmojų užsisakė kuklius priešpiečius: užkepėlės, šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir žaliosios arbatos.

Veide nebuvo matyti nei sunkių išgyvenimų, nei bemiegių naktų pėdsako.

V.Uspaskichas atrodė itin žvalus, pasitikintis ir ryžtingas.

* * *

– Kas jūs dabar iš tiesų: bėglys, režimo auka ar savo klaidų įkaitas? – paklausiau V.Uspaskicho.

– Veikiau lietuviško stalinizmo auka.

– Savo ateitį jūs siejate su Lietuva ar Rusija?

– Kol kas nenusprendžiau. Aš už save dar pakovosiu, įskaitant ir Europos teismą. O į Rusijos institucijas teisinės pagalbos dar nesikreipiau.

Vis dėlto informavau Rusijos generalinę prokuratūrą, kad esu šalies teritorijoje ir pasirengęs atsakyti į visus įmanomus klausimus, kurie gali kilti Rusijos teisėsaugai.

– Ar negaila mesti pradėtą darbą Kėdainiuose? Juk ten jūsų verslas?

– O kur jis dings? Ten dabar viskam vadovauja žmona ir kompetentingų vadybininkų komanda, išmananti savo darbą.

– Jūs iš tiesų siekėte Lietuvos premjero posto?

– Kas jums pasakė tokią kvailystę? Aš – realistas ir pakankamai blaiviai vertinu situaciją Lietuvoje. Darbo partija neturėjo Seime daugumos, vadinasi, ir galimybių vadovauti Vyriausybei.

Atvirai sakant, aš niekada nesitaikiau į premjero kėdę vien todėl, kad aš, kaip rusas, aiškiai supratau, jog manęs niekada jokiomis aplinkybėmis neprileis vadovauti.

Svarbiausia priežastis – kilmė. Didžiausia mano kaltė Lietuvoje, kad aš esu rusas. O pase pavardės ir tautybės niekada nekeisiu, nes didžiuojuosi tuo, kad esu rusas.

Vis dėlto aš visa širdimi myliu Lietuvą – savo vaikų gimtinę, kurios interesus esu pasiryžęs ginti iki galo kaip savo respublikos pilietis ir patriotas.

– Turite dvigubą pilietybę?

– Ne, esu tik Lietuvos Respublikos pilietis ir keisti šios padėties nesirengiu. Nors kai kam Vilniuje ir labai norėtųsi, kad išsidanginčiau iš šalies. Tam jie ir surengė šį cirką. Viešai sakau: nesulauks.

– Galbūt patekote į Lietuvos valdžios nemalonę, kadangi rašote knygą apie vietos politikų užkulisinį gyvenimą?

– Norėčiau parašyti tokią knygą, bet niekaip neįveikiu tingulio. Dokumentų ir medžiagos knygai surinkta pakankamai. Reikia tik susikaupti.

– Ar teisybė, kad, vertinant Lietuvos mastu, jūs esate oligarchas?

– Išties nesu skurdžius. Bet oligarchu negalėčiau vadintis, nes nedisponuoju valdžios resursais ir neturiu nuosavos spaudos.

– Nebūgštaujate, kad Rusija, nenorėdama gadinti santykių su kaimyne, išduos jus Vilniui?

– Nesibaiminu tokios įvykių tėkmės, nes tai pirmiausia nenaudinga oficialiajai Lietuvai, kuriai patogu laikyti mane toliau nuo namų. Juk mano kaltės įrodymų nėra, o laikyti mane kalėjimo kameroje be niekur nieko nepavyks.

Į Lietuvą aš vis tiek sugrįšiu. Kokiu statusu – parodys laikas.