Pavelas Giunteris: ,,Patinka vokiški automobiliai”

Pirmojo mušamųjų ansamblio Lietuvoje ,,Giunter Percussion” (buvę „Vilniaus mušamieji”) įkūrėjas, taip pat ir Valstybinio simfoninio orkestro artistas Pavelas Giunteris (Pavel Giunter) bei jo žmona Ingrida, Nacionalinio simfoninio orkestro atlikėja, – prisiekę automobilininkai.

Iš pradžių ponia Ingrida įdėmiai stebi į pašnekesį įsitraukusį vyrą, bet netrukus prabyla ir pati: ,,Vertinu Pavelo ištvermę vairuojant. Kai važiuoju šalia ir matau, kad merkiasi jo akys, sakau – eik pamiegok”, – sako žymaus muzikanto žmona.

– Kokia buvo pirmoji transporto priemonė, kurią vairavote?

Pavelas: „Motociklas. Juo važinėjau nuo šešiolikos metų. Aišku, teisių dar neturėjau, todėl dažnai bėgdavau nuo policijos. Atrodžiau per jaunas važinėti motociklu”.

– Kokiu automobiliu važinėjate šiuo metu?

Pavelas: „Turiu BMW su universaliu kėbulu. Tai susiję su mano darbu, su instrumentais, kuriuos tenka vežioti. Ir tai tikrai ne pikolo fleita. Tai būgnai, kuriuos reikia padėti, nuvežti. Kai koncertuoju, turiu daug instrumentų, samdau didelę mašiną, bet jei koncertai mažesni, galiu viską supakuoti į savo automobilį”.

– Kodėl pasirinkotе BMW?

Pavelas: ,,BMW rinkausi todėl, kad tai pakankamai solidi mašina, bylojanti apie komfortiškumą. Man patinka itališki rūbai ir vokiški automobiliai. Esu vienas tų žmonių, kurie rūpinasi savo įvaizdžiu. Gal todėl ir italams simpatizuoju. Jie gali gyventi vieno kambario bute, bet rengsis vis tiek madingai. Atsimenu, kai dar tarybiniais laikais gruzinai važinėjo baltomis ir juodomis volgomis, o italai – ,,mersais”.

– Kokiais automobiliais važinėjote prieš dabartinį?

Pavelas: „Prieš tai turėjau taip pat BMW, tai buvo „troika chuliganka”, Lietuvoje kadaise tai buvo vienetinė mašina. Policija stabdydavo ant kiekvieno kampo. Tamsūs langai, medinis vairas. Mašina buvo labai elegantiška. Policininkai galvodavo, kad tai žmogus iš šešėlinio pasaulio. Paskui turėjau antikvarinį ,,Porsche”. Labai daug laiko sugaišau jį restauruodamas, bet patyriau neapsakomo malonumo”.

– Vyras ir mašina – neatsiejama vienovė?

Ingrida: „Man regis, vyras ir mašina, kaip vyras ir žirgas, – neatsiejama vienovė nuo senų laikų. Gal iš to ir likęs vyrų dėmesingumas automobiliams. Jie glosto, plauna, tiuninguoja. Vien todėl, kad civilizacija iš jų atėmė žirgą”.

Pavelas: „Aš labai mėgstu važinėti dviračiu. Bet dviračiu smagu važiuoti tik tada, kai žinai, kad tavęs laukia geras automobilis. Jeigu jo nėra, o dviračiu važinėji visada, tai tampa rutina”.

– Kokie automobiliai patinka jums?

Pavelas: „Man patinka maži, žemi, galingi, sportinio tipo automobiliai. Mano žmona vertina aukštus”.

Ingrida: „Vertinu didelius automobilius. Todėl ir sakiau Pavelui: ,,Pirkime autobusą, kad galėčiau įlipti į jį visu ūgiu.” Su savo vyru keliaučiau į pasaulio kraštą. Jis puikiai vairuoja. Tik tada, kai pavargsta jis, perimu vairą aš. Jis taip pat mane giria, kad tarp moterų aš geriausia vairuotoja”.

– Ar tikrai negailite komplimentų savo žmonai?

Pavelas: „Mano žmona turi labai gerą reakciją. Gal vyriškų hormonų ji turi daug. Nežinau”.

Ingrida: „Muzikantė aš. Dirbant orkestre, koordinacija ir reakcija labai reikalingos”.

– Kuris iš jūsų turi didesnę vairavimo patirtį?

Ingrida: „Vairuoti mašiną svajojau būdama devyniolikos… Net sapnuose regėdavau, kaip vairuoju. Tėvelis atidavė savo vienuoliktuką, t. y. seną žiguliuką. Atsimenu, kaip žmogus, mokęs vairuoti, sakė: ,,Jei šiame miškelyje išvairuosi atbuliniu ir nesupainiosi, kur kairė, o kur dešinė, tada aš tave mokysiu”. Po dviejų savaičių mes jau nėrėme naktį į Šiaulius. Prisimenu dar, kaip nukirtau stirnaitę, išbėgusią į kelią. Tai buvo mano krikštas. Kai susipažinau su Pavelu, jau buvau penkerius metus važinėjusi. Vairuoti jį išmokiau aš”.

– Ar esate išbandę keliones autostopu?

Pavelas: „Autostopu niekada. Mieliau žirgu”.

Ingrida: „Juokino mūsų sodyboje visus. Susirado kumelę, paklodę, pabalnojo ją virve ir lakstė per visą kaimą. Tik nežinojo, kad įkalnėn kumelė šuoliuoja. Taip jis ir nukrito”.

Pavelas: „Nukentėjo riešas”.

Ingrida: „O po mėnesio Pavelo laukė rečitalis. Gal todėl šiemet jis į tą kumelę žiūrėjo labai atsargiai”.

– Kaip vertinate Lietuvos vairuotojų vairavimo kultūrą?

Pavelas: „Man teko aplankyti beveik visą Europą. Ten, kur saulėta, žmonės karštesni, todėl garso signalai ir greitas važiavimas ten itin mėgstami. Lietuva skiriasi nuo tokių šalių kaip Vokietija, pasižyminčių vairavimo kultūra. Vilniuje važiuoti gera. Tik tolerancijos trūksta ir agresijos per daug. Lietuvos vairuotojai pasižymi nesveika agresija”.

– Sugedus automobiliui, ar taisytumėte jį patys?

Pavelas: ,,BMW tikrai negalėčiau. Reikia specialisto”.

– Ar yra pasitaikę ekstremalių situacijų vairuojant?

Ingrida: „Pameni, Pavelai, kai vežei mane į Kauną, į koncertą. Buvo žiema, plikledis. Važiavome dideliu greičiu, kai sprogo ratas. Kokia buvo jo reakcija, kaip jis suvaldė automobilį. Šalia sėdėjusios mano kolegės liko sužavėtos. Labai saugi jaučiuosi sėdėdama šalia jo”.

– Ar seniai važinėjate naujuoju automobiliu?

Pavelas: „Gal mėnesį. Bet nuvažiavau jau kokius penkis su puse tūkstančio kilometrų. Jeigu mašina pritaikyta tolimiesiems reisams, joje jaučiuosi patogiai ir komfortiškai”.

– Minėjote, kad dažnai minate dviračio pedalus.

Pavelas: „Taip. Dažnai, bet važinėti dviračiu Vilniuje – didelė problema: labai užterštas oras. Mašinoje turime filtrą, kuris grynina orą. Todėl ja važiuoti sveikiau”.

– Kaip greitai įveikiate kelio ruožą Vilnius – pajūris?

Pavelas: „Paskutinį kartą iš Vilniaus į Palangos gintaro muziejų nuvažiavau per dvi valandas ir keturiasdešimt minučių”.

– Ar dažnai stabdo kelių patruliai?

Pavelas: „Nerizikuoju būti pagautas. Nestabdo dažnai. Yra savotiškas solidarumas. Jie galvoja, kaip pagauti, aš galvoju, kaip išsisukti. Gerbiu Lietuvos policininkus. Policininkams noriu palinkėti, kad jie turėtų ne tik norą nubausti, bet ir norėtų padėti žmonėms. To vis dar labai trūksta”.

Kristina Kanišauskaitė