Bulvės yra „amerikonės”, ten jų gimtinė. Sukanka tik 200 metų, kai žemaičiai jas išvydo pirmą kartą ir, vokiečių patariami, ryžosi auginti patys. Baltarusijoje minima 150 metų sukaktis nuo bulvių atėjimo. Sako, ten rengiamos iškilmės po visą šalį.
Bulvei – paminklas
Mūsiškę datą tiksliai įvardijo didysis žemaičių šviesuolis vyskupas Motiejus Valančius. Jo gimtinės muziejuje Nasrėnuose (Kretingos raj.) šeštadienį, 2006 m. rugsėjo 9 d., 12 val. prasidės šventė, skirta bulvių „apsigyvenimo” Žemaitijoje 200-osioms metinėms paminėti.
Bulvės garbei Nasrėnuose bus atidengtas medžio paminklas, kurį sumeistravo kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Skiesgilas.
Atkeliavo per Klaipėdą
Štai ką rašoww vyskupas M. Valančius „Pasakojimuose Antano Tretininko” skirsnyje „Nauji išmonai”:
„Pilypas Drazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Štai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles, vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias; mergaite, torielką ėmusi, sugraižyk vieną, paragausime ir suprasime, ar tiesą voliečiai sako”.
Mergaitė tuojau sugraižė vieną žalią kartopelę. Pilypas ir visa šeimyna, su druska apsūdydama, kando, bet praryti negalėjo. Petris – sūnus – dar tarė: „Et, negut vokiečiai jas gali valgyti, ne žmonės!” Pilypas liepė duoti kiaulei – ta beregint vieną sučiaupojo.
Pilypas atsiliepė: „Penkias likusias įdiekit darže; kad patys negalėsime valgyti, bent kiaules pašersime”. Mergaitė tuojau darže pas numą ir sudiegė. Išdygus stebėjos lapams ir laiškams naujos žolės.
Tą pat metą rudenop atvažiavo iš Liepojos vokietis linų pirkti; tam Brazdauskis tarė: „Pirkau kelias kartopeles, bet nežinau, kaip su jomis apsieiti. Pamokyk mane”. Vokietis apsakė, jogei vėlai rudenį reikia jas rauti, norint valgyti, reikia virti ar kepti, per žiemą laikyti arba rūsy, arba kamaroj it batvinius; pavasarį anksti sėti, bet retai. Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusias sėklai užlaikė.
O jogei bulvės yra apvalios kaip ropės, dėl to ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dūlėmis. Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko žemaičių krašte”.
Tarsi gerai numanydamas, ką daro (kad kada nors ši data žemaičiams darysis įdomi, reikšminga, bus svarbus ir tikslus jos šaltinis), viską ir nurodė M. Valančius.
„Meldžia užeiti”
Malonu žinoti, kad bulvių Žemaitijoje gimtinė sutampa su šių istorinių eilučių autoriaus vyskupo M. Valančiaus gimtine – Nasrėnais.
Savo krašto praeitimi ir dabartimi besidomintiems asmenims kaimiška sodyba Nasrėnuose – šalia kelio į Salantus visada atvira, patraukli ir svetinga. Ir žemaitiškų švenčių čia būna gana dažnai. Jas organizuoja sodybos-muziejaus vedėjas Algirdas Čėsna. O šiemet jau į Amžinybę iškeliavusio Vytauto Majoro sumeistrautas medinis Palangos Juzė visus „meldžia užeiti”.
Airija pasigriebė
Informacinės visuomenės amžiuje per kelis mirksnius galima sužinoti, kad tikroji bulvių tėvynė yra Pietų Amerika. Andų kalnų atšlaitėse jos augusios jau prieš 5 000 metų. Spėjama, kad XVI amžiuje jos atvežtos į Angliją ir greitai paplito Airijoje. Skurdžiose jos žemėse javai derėjo prastai, o bulvės čia jautėsi „kaip namie” ir klestėjo, maitino airius, pagydė juos nuo daugelio negalavimų.
Beje, kitus Amerikos kraštus bulvės pasiekė per Atlantą, ne iš kaimyninės Pietų Amerikos. Bulvių vertę puikiai žino Amerikos indėnai, jie išplėtojo šią kultūrą, suteikė jai pasaulinį pripažinimą.
Žvelgė įtariai
Kiti Europos kraštai į bulves nežiūrėjo taip palankiai, kaip Airija. Reikėjo, kad jas pripažintų kas nors iš garsių didikų. Kai kur nurodoma, kad pirmieji Europoje bulvę „įsileido” olandai. Garsūs aristokratų sodininkai sodino jas kaip retą gėlę. Damos pripažino egzotišką bulvės žiedų grožį. Eidamos į puotas, gražuolės bulvių žiedais puošė savo skrybėles.
Prancūzų valstiečiai bulvių ilgai kratėsi, laikė jas netinkamas. Gal manė, kad augalas, kurio žiedais ponios puošia skrybėles, niekaip negali brandinti maistingus vaisius ir maitinti tautą.
Agronomo triumfas
Prancūzams padėjo garsus agronomas Augustas Parmentjė. Jis XVIII amžiaus pabaigoje rašė mokslinius darbus apie bulvių vertę ir taip įtikino savo tautiečius jas auginti. Atkaklaus agronomo dėka bulvės tapo pagrindiniu prancūzų maistu iki pat mūsų dienų. Ko gero, šio mokslininko balsas turėjo atgarsių ir mūsų kraštuose.
Visagalė mada
Manoma, kad pirmosios bulvės Lietuvoje pasirodė XVII amžiuje – kaip egzotinis augalas dvaruose – gėlynams paįvairinti. Paspėliokime, kad tam galėjo tarnauti visagalė mada: tai, kas naujo dvaruose Prancūzijoje, turėjo atsirasti ir Lietuvoje. Be to, prancūzai turėjo pas mus savo dvarų. Yra iki šiol išlikusių ir restauruotų.
Priskiria Oginskiams
Iš senų rietaviškių pasakojimų galima tikėti, kad Žemaitijoje bulves įtvirtino grafai Oginskiai, nes XIX amžiuje bulvės Žemaitijoje jau paplito „pas biednus ir pas bagotus”, tapo antrąja, o sunkiais metais ir vienintele duona. Seni žemaičiai atsimena savo senelių, gimusių dar XIX a pirmoje pusėje, pasakojimus ir gausybę pagyrų grafams Oginskiams, kurie itin rūpinosi savo krašto pažanga.
Ką valgė iki bulvių?
Kyla teisėtas klausimas, ką valgė žemaičiai, lietuviai, kol neaugino bulvių? Mūsų dienų istorikas Alfredas Bumblauskas knygoje „Senosios Lietuvos istorija, 1009 – 1795” rašo: „Neaugino žmonės bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų, žinoma, nė agurkų ar pomidorų. Maistui vartojo žirnius, pupas ir svogūnus, pagrindinė daržovė buvo ropė”. Dar nurodo, kad lietuviai nuo seno kepė javų duoną, gaudė ežerų ir upių žuvis, kopinėjo medų, valgė obuolius, o serbentų ir braškių taip pat neturėjo.
Bulvių karai
Istorijos žinynuose minimi ir „bulvių karai”. Prievarta bulves augino vokiečių valstiečiai, net pasitelkus karius. Ne kartą bulvių maištai vyko Rusijoje. XIX amžiaus viduryje maištavo Rusijos įvairaus rango valstiečiai. Tuometinė valdžia liepdavo geriausiose žemėse auginti bulves, valstiečiams uždėdavo didžiulius mokesčius. Valstiečiai atkakliai priešinosi, ragino vienytis ir bendrai nepaklusti valdžios reikalavimams auginti daug bulvių. Kaip vienas žymiausių minimas 1834 – 1844 metais vykęs bulvių karas Kazanės, Permės, Viatkos, Orenburgo, Maskvos, Vologdos ir kitose gubernijose. Prie Uralo ir Volgos taip pat sukilo apie 500 tūkstančių valstiečių. Šie brutaliu būdu naikino bulvių pasėlius. Buvo pakelta kariuomenė ir tik ji numalšino bulvių karo maištininkus.
Nepatiko, nes ne iš miško
Šiandien galima pasvarstyti, kodėl rusų valstiečiai taip elgėsi. Mūsų tremtiniai ir šiandien gali papasakoti, kad ištremti į Rusijos gilumą vietinius gyventojus mokė sodinti ir auginti daugiau bulvių, išplėtojo bulvininkystę. Naudodami tik paprasčiausią kastuvą, bulvėmis užsodindavo didelius plotus. Gal „kastuvo technologija” labiausiai ir nepatiko tradicijų neatsisakantiems ir maištavusiems XIX amžiaus valstiečiams? Rusai puikiai mokėjo naudotis miško gėrybėmis, kurių ten – gausybė.
Įleido šaknis
Lietuvoje, Žemaitijoje, bulvė įsitvirtino amžiams, gilias šaknis mūsų kaimuose įleido ir bulviasodžių, ir bulviakasių tradicijos. Nors galybę darbų tenka atlikti rankomis – tik su pačiais paprasčiausiais įnagiais – bulvė iš kaimo tikrai nesitrauks! Kas rudenį rengia bulviakasio, o kas pavasarį – bulviasodžio talkas. Jos turi savo patrauklumo ir žavesio. Tai toks labai artimas pokalbis su motina žeme, duodančia mums ir jėgos, ir šviesos. Bulviakasis tampa giminės sueiga su nuotaikinga vakariene prie cepelinų dubens.
Maitintoja
Bulvės tarnaudavo ir labdarai, artimo meilei išreikšti: „anos Lietuvos” laikais pasiturintys ūkininkai specialiai pasodindavo kelias vagas bulvių neturtingoms šeimoms. Tik, jei pajėgdavo, eidavo patys jų nusikasti, už gerumą papildomu darbu atsilyginti.
Bulves brangino po karo, itin saugodavo skirtas sėklai, joks badmetis nepriversdavo paskutinių suvalgyti. Nupjaustydavo pasturgalius, likusias puseles su akutėmis palikdavo sodinti. Žmonės įvairiausių istorijų prisimena apie paskutinį bulvių krepšį, išmaitinusį būrius alkanų pokario vaikų.
„Kapčiai” nyksta
Paskutinis darbas, liudijantis, kad jau žiemos gruodas nebebaisus, žemaičių kaime būdavo „bulvių laidojimas”: tinkamai parengti vietą, žemėmis užkasti bulvių kaupus, suformuoti „kapčius” – jie gražiai papildydavo rudeninio kaimo peizažą.
Metas būtų apie „bulvių laidojimą” žemaičių kaimuose parašyti bent kokį etnografinį darbą, nes paprotys „laidoti bulves” jau beveik išnykęs. O tai būdavo savotiška apeiga, pagarbinimas žemės ir jos derliaus, kad sėkmingai pavasario sulauktų.
Dabar bulvės laikomos arba specialiuose sandėliuose, arba rūsiuose, ar net negyvenamoje namo dalyje. „Kapčiai”, tarsi mažyčiai piliakalniai, vis rečiau besutinkami net nuošaliausiose kaimo sodybose. Prieš porą metų pavyko dar tokių aptikti Telšių rajone, tačiau ir šie buvo nedailūs, neįgudusių rankų ir be meilės supilti.
Menininkai matė
Bulviakasio vaizdai itin tapybiški, ypač kai maišai ir krepšiai buvo tik iš natūralių medžiagų: pintinės iš karklų plėšų, maišai – iš pakulų, o moterys – tik pačios gamtos išpuoštos ir kaimiško gyvenimo laisve apdovanotos. Fotomenininkai tai pastebėjo, įamžino. Lietuvos fotografijos meno lyderiai rengdavo net „Bulviakasio” ciklo parodas.
Kaip saldainiai
Agronomai daug kalbėtų apie bulvių rūšis, tarp jų – ir lietuviškas. Kalbėtų apie tręšimą, auginimą, dirvožemius. Apie tai, kad pažaliavusios bulvės yra nuodingos, jų net pašarui negalima naudoti. O virėjai, kulinarai, ypač mūsų tautiečiai, gali siūlyti ištisus tomus patiekalų iš bulvių. Modernių technologijų laikais bulvės tapo net skanėstu, supakuotu į tokius pat tviskančius maišelius, kaip ir saldainiai, – tai bulvių traškučiai. Deja, mitybos specialistai įžvelgia rimtų tokios mitybos pavojų ir patartų verčiau kišenėje nešiotis su lupena virtą ar keptą bulvę, nei smaguriauti traškučiais.
Bulvė vienija lietuvius
Bulvės galia – didžiulė. Jai iš tiesų verta statyti paminklą ne tik Žemaitijos, bet ir Europos mastu. Kiekvienas „bėglys” iš Lietuvos pripažins, kad bulvė… vienija tautiečius. Airijoje, Vokietijoje, Briuselyje ar Liuksemburge dirbantiems lietuviams patraukliausias pretekstas susitikti taip pat yra bulvė: rengiami cepelinų, kugelio ar bulvinių blynų vakarėliai. Ir ilgam užtenka diskusijų viena tema – kad namuose iš lietuviškų bulvių viskas išeina kur kas geriau, gardžiau.
Bulvė – daktarė
Bulvės yra geros draugės kosmetikai ir dar geresnės gydytojos. Bulvėse yra vitaminų C, E, karotino, gausu kalio ir kalcio, fosforo ir organinių rūgščių. Bulvės malšina neįsisenėjusias širdies ir inkstų ligas.
Vertinga yra šviežių bulvių sunka: reguliuoja skrandžio sulčių rūgštingumą, normalizuoja kepenų veiklą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, gydo opaligę. Bulvių sunkos galią patyrę žmonės sako, kad šis preparatas numalšina galvos skausmus, sugrąžina sveiką, žvalią savijautą. Bulvių sunka teigiamai veikia nervų sistemą, gerina savijautą sergantiems vadinamąja struma. Tinka sklerozės profilaktikai. Patariama nuo 40 metų kas rytą „ant tuščios” išgerti stiklinę ką tik išsunktos bulvių sunkos. Svarbu, kad bulvės būtų užaugintos be cheminių trąšų, ekologiškai švarios. Šiandien tai svarbi sąlyga. Profilaktikos tikslais kas rudenį ir pavasarį dvi savaites patariama gerti bulvių sunką 2-3 kartus per dieną po pusę stiklinės prieš valgį.
Sveikatai tarnauja ir su lupena virtos bulvės bei tokių bulvių garai. Apie gydymąsi bulvėmis daug rašoma įvairiose liaudies medicinos knygose, bulvės galių neneigia mokslinė medicina, neatsisako jos ir daug žinantys grožio specialistai.
„Ištroškusiųjų” išeitis
Humoro jausmo nestokojantys žemaičiai prie gausybės pavyzdžių, kur ir kaip vartojamos bulvės, pridėjo dar ir tokį: kaimo „pijokėliai” „badmečio” atveju iš bulvių išsisunkdavo ir naminukės.
Darbo nedaug, technologija nesudėtinga, sunaudojamos net pašalusios bulvės – dar tinkamesnės tam. Tačiau šių ugnies lašelių skonis toks, kad tik iš didelio bado…
😳