Parodijuojami politikai lieka „nuogi” prieš kaimynus

Reikia pripažinti, kad įvairių politikų parodijavimas televizijos laidose iš tiesų daro įtaką politikams.

Dažnai veikia emociškai, ir mes į tai kartais skaudžiai reaguojame. Tačiau kas nesijuokia, įtariai ligotu atrodo. Todėl turime mokėti juoktis iš savęs.

Aš pats visada žiūriu. Man patinka „Dviračio šou”. Esu įsitikinęs, kad Sūrskio ir Mauzerio peliukų pora išties yra mano kolegos politologai, kurie moka ypač linksmai pateikti politinius įvykius ir juos komentuoti. Man jie žavūs. Aišku, pavyzdžio iš jų negalėčiau imti dėl kitokios padėties. Bet, manau, tai vienas iš sėkmingiausių televizijos projektų Lietuvoje.

Esu girdėjęs, kad „Dviračio šou” kuria ir mano personažą – Laurolapą Bielinį. Deja, savęs dar neteko matyti. Matyt, į savo saržą reaguosiu skausmingai. Vis dėlto linkiu kūrėjams pataikyti tiksliai į dešimtuką.

Būtų sunku išskirti politikus, kurie jautriau, kurie mažiau reaguoja į savo personažus. Kiek žinau, Česlovas Juršėnas gana originaliai tai vertina.

Tačiau turiu pabrėžti, kad humoro šou autoriai, parodijuodami politinius veikėjus, didina jų reitingus. Egzistuoja toks nenuginčijamas faktas: nesvarbu, kaip tave rodo, svarbu, kad rodo, ir visi tave atsimena. Ir jiems turėtų būti nesvarbu, kad tam tikri dalykai per daug iškreipiami, netikslūs.

Šaržas politikų atžvilgiu turi potekstę. Nebūna taip, kad politikas atsitiktinai pakliūtų į šaržuojamų asmenų gretas. Vadinasi, yra svarbesnis interesas: galbūt redakcijos, galbūt suinteresuotojų grupės, kontroliuojančios vieną ar kitą redakciją, interesas. Netgi šaržuojamo asmens įvaizdis kuriamas pagal pačių aktorių simpatijas ar antipatijas.

Pasaulyje parodijų šou – įprastas dalykas. Yra pavyzdžių, kai parodijų aktoriai netgi patys kandidatuoja į aukštus politinius postus. Pavyzdžiui, žymus prancūzų komikas Coluche’as dalyvavo prezidento rinkimuose ir surinko gana nemažai balsų. Savo komiko veikloje jis parodijuodavo politikus, politines situacijas ir politines vertybes Prancūzijoje.

Ar parodijuoti asmenines politiko savybes bei gyvenimo akimirkas etiška? Bėda ta, kad politikai ar kiti viešame gyvenime dalyvaujantys žmonės praranda galimybę apsaugoti savo privatumą. Kai parodijuojamos privataus gyvenimo subtilybės, politikas gali pasijusti tarsi visiškai nuogas ir negalintis pasislėpti net nuo savo artimiausių kaimynų. Politikas tampa nepriklausomas nuo savęs. Manau, vis dėlto turi likti privatumo riba. Negražu parodijuoti politiko fizinius trūkumus, tačiau jei mėgdžiojamos žmogaus tam tikros manieros – tai politiko vizitinė kortelė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Žiniasklaida su žyma , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.